Kalnai, nuo kurių žiemą galima leistis slidėmis, ir beribiai slėniai, gamtos Išdabinti žaliais augalijos raštais, karščiu alsuojančios dykumos ir vaisius nokinantys derlingi laukai. Keturios jūros, smėlėti paplūdimiai ir trys klimato juostos teritorijoje, tris kartus mažesnėje už Lietuvą. Penki tūkstantmečiai istorijos, menančios žmonijos pradžią, ir ore tvyrantis tikėjimo stebuklas. Tai – Izraelis. Dievų ir pranašų žemė. Dažnam atvykėliui – įspūdingiausias ir nepamirštamas gyvenimo maršrutas.
Nida Degutienė
DIEVŲ MIESTAS – JERUZALĖ Eilėraščiais ir maldomis apdainuota Jeruzalė – ne vien didingas trijų religijų lopšys. Tai įstabaus grožio balto akmens miestas, nepaliekantis abejingo nė vieno svečio. Kai ankstyvą rytmetį pirmieji saulės spinduliai nutvieskia auksinį Al Aksos šventyklos kupolą, kai ilgomis sutanomis vilkintys kunigai ir vienuoliai tyliai skuba į popietines pamaldas, kai dienai skaičiuojant paskutines valandas pasigirsta žydiškų giesmių akordai prie Raudų sienos, sunku nepasiduoti širdį Užplūstančioms emocijoms. Milijonai maldininkų iš viso pasaulio kasmet sukaria tūkstančius kilometrų, kad atvyktų į Jeruzalę, kad prisiliestų prie šventų reliktų, pabūtų su savimi ir dar kartą atrastų tikėjimo stebuklą.
Painiuose Jeruzalės senamiesčio labirintuose tarsi sustojęs laikas: siauros gatvelės mažai pasikeitė ne tik per pastaruosius du dešimtmečius, bet, rodos, visą amžinybę. Ištisų savaičių neužtektų norint aplankyti visus antikinius Jeruzalės kiemelius ir spalvingas prekeivių krautuvėles. Kad ir kokį tikėjimą išpažintumėte, Jeruzalė užburs savo ypatinga ore tvyrančia dvasia, šen bei ten pasigirstančiu varpų gaudesiu ir moedzinų giesmės melodija, sklindančia iš smailių minaretų bokštų.
TEL AVIVAS
Visiškai kitoks gyvenimas verda Tel Avive, garsėjančiame savo spindesiu, brangiais viešbučiais, turtingu kultūriniu gyvenimu, įspūdingais muziejais ir meno galerijomis, jaukiais džiazo klubais, prašmatniais restoranais ir nesuskaičiuojama pramogų galybe. Niekuomet nemiegantis didmiestis – tai pati didžiausia linksmybių koncentracija visame Artimųjų Rytų regione. Vargu ar patikėsite, kad dar prieš šimtmetį dabartinio Tel Avivo vietoje buvo vien uolos ir beribiai smėlynai. Devyniasdešimtaisiais, atidarius Rytų Europos sienas, į savo etninę žemę ėmė plūsti milijonai žydų, todėl telaviviečiams labiau nei linksmybės tuomet rūpėjo buities rūpesčiai, o surasti padorų restoraną ar stilingą naktinį klubą atvykėliams būtų buvusi neįmanoma misija.
Norint pajusti tikrą šiuolaikinio Tel Avivo atmosferą geriausia traukti į Senąjį uostą. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje pastatyta didžiulė prieplauka taip niekada ir nesulaukė besišvartuojančių krovininių laivų: laivybai uostas dėl seklaus kranto pasirodė netinkamas. Atokiau gyvenamųjų rajonų pastatyti uosto sandėliai ir angarai miesto architektų sprendimu prieš dešimtmetį virto stilingomis parduotuvėmis, restoranais, klubais, barais ir mėgstamiausia vietinių šeštadieninių pasivaikščiojimų vieta.
ARABIŠKOJI JAFA
Keturis tūkstantmečius skaičiuojantis pirmasis pasaulyje Viduržemio jūros uostas Jafa – šiandienio Tel Avivo senamiestis – tarsi magnetas traukia į didmiestį atvykusius turistus. Siauros arabiškų štrichų gatvelės su jaukiomis meno galerijomis, netikėtose erdvėse surengtos dailininkų parodos, stilingi dizainerių butikai ir šviežiai plikomos kavos aromatu viliojančios kavinės: Jafoje gali klaidžioti ištisą dieną. Iš Šv. Petro aikštės keliautojai skuba ant „Norų til-telio“. Ranka liesdami savo zodiako ženklą, išlietą ant tiltelio turėklų, visi klusniai galvoja norus žvelgdami į Viduržemio jūros tolius. Iš čia vienoje pusėje matyti Jafos uostas su tyvuliuojančiomis senutėmis žvejybinėmis valtelėmis, o kitoje atsiveria pati gražiausia Tel Avivo panorama: baltų pastatų jūra, dangų remiantys modernūs biurų pastatai ir didžiulių viešbučių nužerta jūros pakrantė.
Kitiems miela kitokia Jafa. Mažiau išpustyta, mažiau išgražinta, natūralesnė. Laikas čia, rodos, sustojęs prieš gerą šimtmetį: vitražiniais langais papuoštoje užeigoje vandens pypkes rūko pusamžiai juodbruvi vyrukai, arbatą savo namų kieme gurkšnoja senoliai, o ilgais apdarais vilkinčios musulmonės nepatikliai nužiūri kiekvieną prašalaitį. Už aukštų tvorų kyšo aptrupėjusios arabiškos pilaitės su prilipdytais balkonėliais ir kreivomis laiptų aikštelėmis, o užvis patraukliausi čia – rytietiški restoranai, senienų pilni antikvariatai ir bene didžiausias Izraelyje blusų turgus.
BACHAJŲ SODAI
Ar esate kada nors girdėję apie bachajus? Tai jauniausia pasaulio religija, atsiradusi viso labo XIX a. viduryje. Simboliška, kad, kaip ir daugelis senųjų tikėjimų, savo vietą ši palyginti neseniai žmonijai pristatyta religija šaknis įleido būtent Šventojoje žemėje. Gal bachajai, vienydami apie 6 milijonus žmonių visame pasaulyje (beje, keletas bachajų gyvena ir Lietuvoje), taip ir liktų nepastebėti naujai praktikuojamų religijų ir judėjimų gausoje, jei ne stulbinančio grožio sodai, kuriuos jie įrengė svarbiausiose savo religijai vietose. Užvis įspūdingiausi – Bachajų sodai Haifoje, antrame pagal dydį Izraelio mieste. Nuo didžiulio Karmelio kalno atsiveriantis vaizdas užima kvapą: žemyn besidriekiančios 19 terasų – tarsi tobulas piešinys išsiskiria iš aplink plytinčio izraelietiško peizažo: pedantiškai sulygintos žalių krūmų tvorelės, formuojančios įstabų piešinį, ornamentais apsodintos gėlės, raižiniais išpuošti metaliniai varteliai, kas tris mėnesius keičiamos gyvų gėlių kompozicijos, čiurlenantys fontanai, patogūs suoleliai atsipūsti, apelsinus spėję subrandinti medžiai, balti marmuriniai laiptai ir iš abiejų jų pusių ošiantys tyro vandens upeliai...
GURMANŲ MEKA
Jei į Izraelį būtumėte keliavę dešimtajame dešimtmetyje, pirmiausia, ko gero, būtų reikėję pasirūpinti maisto atsargomis: vargu ar ilgai būtumėte ištvėrę kasdien pusryčiams ir vakarienei valgydami rytietišką humusą, falafelius bei pitas ir gurkšnodami saldžias vynuogių sultis primenantį vyną. Šiandien Izraelį galima drąsiai įrašyti į kulinarinių pasaulio sostinių sąrašą: iš visų žemės rutulio kraštelių savo tėvynėn sugrįžę žydai kartu atsivežė pačias geriausias maisto ruošimo tradicijas. Jei svajojate Izraelyje atsiduoti gurmaniškiems džiaugsmams, verta ilgėliau pakeliauti po Izraelio šiaurę. Viešnagė Galilėjoje – tarsi prisilietimas prie viso ko pradžios. Ištisus amžius čia gyvenę žydai ir arabai, musulmonai, krikščionys ir judėjai puoselėjo seniausias žmonijos kulinarines tradicijas. Kviečiai, vynuogės ir alyvuogės – tarsi Šventoji Trejybė lydėjo čionykštes tautas nuo pat pasaulio civilizacijos pradžios ir paprastų žmonių rankomis rašė seniausią kulinarinę knygą. Po visą Galilėją išsibarstę mažutės vyninės, alyvuogių plantacijos, prieskoninių augalų ar ekologiškų daržovių augintojai, šeimų valdomi įmantriausių naminių sūrių gamybos fabrikėliai, natūralaus medaus ūkiai, šviežios duonos kepyklėlės jau kuris laikas tapo naująja mada Izraelyje. Tik įsivaizduokite, kaip smagu drauge su vietinių arabų šeima visą dieną raškyti prinokusias alyvuoges, vėliau ragauti tiesiai iš šimtamečio preso lašantį skaidrų aliejų, o vakarop visiems ilgai sėdėti prie stalo skanaujant burnoje tirpstančius šeimininkių pagamintus gardumynus. Jei pageidaujate senoviškoje krosnyje patys išsikepti arabiškos duonos paplotėlį, jums į pagalbą mielai atskubės patyrusios Nazareto šeimininkės.
NEGYVOSIOS JŪROS STEBUKLAI
Patys įspūdingiausi vaizdiniai keliautojų laukia Negyvosios jūros prieigose. Mėnulio kraštovaizdį primenantis reljefas kviečia patirti unikalių įspūdžių kopiant į stačius ir uolėtus kalnų smaigalius. Čia keliaudamas greičiausiai nesutiksi nė gyvos dvasios, nebent iš netoliese esančios beduinų stovyklos atklydusį kupranugarį. Tačiau spengiančioje tyloje reikia išlikti ypač budriems, nes liūčių sezono metu nežinia iš kur atsiritęs potvynis per kelias minutes gali pripildyti išdžiūvusią „upės“ vagą plaudama viską, kas pasitaikys srauniai srovei po kojomis... Ant vieno iš Judėjos kalnų stūkso Masados pilis – lietuviškąją Pilėnų dramą primenantis žydų tautos pasididžiavimas. Vidurvasarį, kai oro temperatūra pakyla iki +50 °C, Masadą patariama lankyti anksti ryte, vos tekant saulei. Nors čia veikia elektrinis keltuvas, dažnas pramankština kojas į kalną įkopdamas savo jėgomis. Apsisprendus eiti „Gyvačių taku“, kuriuo prieš šimtmečius viršun žygiuodavo pilį statę romėnai, nešini sunkiais nešuliais, būtina apsirūpinti pakankamu geriamojo vandens kiekiu.
DIDŽIAUSIAS PASAULYJE SPA Po žygio pavargusias kojas maloniausia pailsinti Negyvojoje jūroje. Nors prie vandens, rodos, prieiti galima bet kur, maudytis leidžiama tik specialiai įrengtose vietose. Visų svarbiausia čia ne krantas ar gylis, o gėlo vandens dušas išlipus po maudynių. Jausmas Negyvosios jūros vandenyje – su niekuo nepalyginamas. Akmenuotu krantu įlipęs į šiltą vandenį pasijunti tarsi tiršto aliejaus sklidiname baseine. Kūnas pats kaipmat virsta aukštielninkas ir įsitaiso į patogaus gulėjimo poziciją. Prieš akis iškyla tradicinis Izraelį pristatantis reklaminis vaizdelis: senyvas vyriškis (ar moteriškė), plūduriuodamas vandenyje, skaito laikraštį. Išties knygos ar laikraščio skaitymas Negyvojoje jūroje – puiki idėja! Vandens temperatūra čia siekia apie +34 °C (vidurvasarį – ir visus +40 °C), o atmosferos slėgis tokiame žemame planetos taške taip filtruoja ultravioletinius spindulius, kad apsauginiais įdegio kremais rūpintis vi-sai nebūtina. Įdomiausia tai, kad į Negyvąją jūrą įtekančio Jordano ir keleto smulkių upelių ir požeminių šaltinių vanduo anaiptol nėra sūrus! Tad iš kur tokia milžiniška mineralų ir druskos koncentracija? Pasirodo, dėl visko kaltas žemiausio Žemės rutulio taško klimatas. Vandens garavimas šiame karštyje toks intensyvus, kad, palyginti su paprasta, Negyvojoje jūroje lieka net 20 kartų daugiau bromino, 15 kartų daugiau magnio ir 10 kartų daugiau jodo. Negana to, ypač sausas regiono oras turi dešimtadaliu daugiau deguonies nei oras jūros lygyje. Negyvoji jūra dėl savo savybių jau seniai turi kitą pavadinimą – didžiausias planetos SPA. Kurgi ne – saulė čia šviečia 300 dienų per metus, o jūros vanduo su 33 proc. druskos koncentracija gydo įvairiausius susirgimus: odos alergijas, bėrimus, artritą, bronchitą...
ELATAS – POILSIAUTOJŲ ROJUS
Izraeliečiai juokauja, kad atvykus į jų šalį verta padaryti nuodėmę Tel Avive, karštai dėl jos atgailauti Jeruzalėje tam, kad pabaigoje atvyktum į Elatą ir tinkamai nuo viso to pailsėtum. Tarp Egipto ir Jordanijos įspraustas žemės lopinėlis ant šiltos Raudonosios jūros kranto kiaurus metus lepina vasariška šiluma ir kaitriais saulės spinduliais. Galimybė pasipliuškenti su delfinais, panardyti tarp įstabių koralinių rifų, stebėti jūros gyvenimą pro stiklinį laivo dugną – tai tik keletas iš galybės vandens pramogų, kurias mėgsta poilsį su visa šeima vertinantys izraeliečiai.
Elatas, kaip tobula vieta poilsiui, ypač išpopuliarėjo per pastaruosius du dešimtmečius: vis dažniau šį pramogautojų rojų renkasi Šiaurės Europos turistai, išvarginti ilgos žiemos šalčių. Pasaulinės klasės viešbučiai, po atviru dangumi įsikūrę vandens pramogų parkai, pasiplaukiojimai burlaiviais ar vienadienės išvykos į aplink plytinčios dykumos tolius – tai malonios ir nepamirštamos akimirkos, kuriomis mėgaujasi išrankūs poilsiautojai.
Nesvarbu, ar atvyktumėte atrasti dvasios pilnatvę Jeruzalėje, ar pašėlti triukšmingame Tel Avive, ar pakeliauti istoriniais turkų bei romėnų žygių maršrutais, pasigėrėti gamta, ar pasilepinti atostogų malonumais: Šventoji žemė tikrai nė vieno nepaliks abejingo. Izraelis – tai apetitą keliauti žadinanti šalis tiems, kurie dar tik pradeda dėlioti savo geidžiamiausių maršrutų sąrašus, ir kartu saldus desertas tiems patyrusiems keliautojams, geidžiantiems solidaus štricho savo aplankytų horizontų geografijoje.
Verslo klientams
1312
Parašykite mums
Eilėraščiais ir maldomis apdainuota Jeruzalė – ne vien didingas trijų religijų lopšys. Tai įstabaus grožio balto akmens miestas, nepaliekantis abejingo nė vieno svečio. Kai ankstyvą rytmetį pirmieji saulės spinduliai nutvieskia auksinį Al Aksos šventyklos kupolą, kai ilgomis sutanomis vilkintys kunigai ir vienuoliai tyliai skuba į popietines pamaldas, kai dienai skaičiuojant paskutines valandas pasigirsta žydiškų giesmių akordai prie Raudų sienos, sunku nepasiduoti širdį Užplūstančioms emocijoms. Milijonai maldininkų iš viso pasaulio kasmet sukaria tūkstančius kilometrų, kad atvyktų į Jeruzalę, kad prisiliestų prie šventų reliktų, pabūtų su savimi ir dar kartą atrastų tikėjimo stebuklą.
Ar esate kada nors girdėję apie bachajus? Tai jauniausia pasaulio religija, atsiradusi viso labo XIX a. viduryje. Simboliška, kad, kaip ir daugelis senųjų tikėjimų, savo vietą ši palyginti neseniai žmonijai pristatyta religija šaknis įleido būtent Šventojoje žemėje. Gal bachajai, vienydami apie 6 milijonus žmonių visame pasaulyje (beje, keletas bachajų gyvena ir Lietuvoje), taip ir liktų nepastebėti naujai praktikuojamų religijų ir judėjimų gausoje, jei ne stulbinančio grožio sodai, kuriuos jie įrengė svarbiausiose savo religijai vietose. Užvis įspūdingiausi – Bachajų sodai Haifoje, antrame pagal dydį Izraelio mieste. Nuo didžiulio Karmelio kalno atsiveriantis vaizdas užima kvapą: žemyn besidriekiančios 19 terasų – tarsi tobulas piešinys išsiskiria iš aplink plytinčio izraelietiško peizažo: pedantiškai sulygintos žalių krūmų tvorelės, formuojančios įstabų piešinį, ornamentais apsodintos gėlės, raižiniais išpuošti metaliniai varteliai, kas tris mėnesius keičiamos gyvų gėlių kompozicijos, čiurlenantys fontanai, patogūs suoleliai atsipūsti, apelsinus spėję subrandinti medžiai, balti marmuriniai laiptai ir iš abiejų jų pusių ošiantys tyro vandens upeliai...
Jei į Izraelį būtumėte keliavę dešimtajame dešimtmetyje, pirmiausia, ko gero, būtų reikėję pasirūpinti maisto atsargomis: vargu ar ilgai būtumėte ištvėrę kasdien pusryčiams ir vakarienei valgydami rytietišką humusą, falafelius bei pitas ir gurkšnodami saldžias vynuogių sultis primenantį vyną. Šiandien Izraelį galima drąsiai įrašyti į kulinarinių pasaulio sostinių sąrašą: iš visų žemės rutulio kraštelių savo tėvynėn sugrįžę žydai kartu atsivežė pačias geriausias maisto ruošimo tradicijas. Jei svajojate Izraelyje atsiduoti gurmaniškiems džiaugsmams, verta ilgėliau pakeliauti po Izraelio šiaurę. Viešnagė Galilėjoje – tarsi prisilietimas prie viso ko pradžios. Ištisus amžius čia gyvenę žydai ir arabai, musulmonai, krikščionys ir judėjai puoselėjo seniausias žmonijos kulinarines tradicijas. Kviečiai, vynuogės ir alyvuogės – tarsi Šventoji Trejybė lydėjo čionykštes tautas nuo pat pasaulio civilizacijos pradžios ir paprastų žmonių rankomis rašė seniausią kulinarinę knygą. Po visą Galilėją išsibarstę mažutės vyninės, alyvuogių plantacijos, prieskoninių augalų ar ekologiškų daržovių augintojai, šeimų valdomi įmantriausių naminių sūrių gamybos fabrikėliai, natūralaus medaus ūkiai, šviežios duonos kepyklėlės jau kuris laikas tapo naująja mada Izraelyje. Tik įsivaizduokite, kaip smagu drauge su vietinių arabų šeima visą dieną raškyti prinokusias alyvuoges, vėliau ragauti tiesiai iš šimtamečio preso lašantį skaidrų aliejų, o vakarop visiems ilgai sėdėti prie stalo skanaujant burnoje tirpstančius šeimininkių pagamintus gardumynus. Jei pageidaujate senoviškoje krosnyje patys išsikepti arabiškos duonos paplotėlį, jums į pagalbą mielai atskubės patyrusios Nazareto šeimininkės.
Patys įspūdingiausi vaizdiniai keliautojų laukia Negyvosios jūros prieigose. Mėnulio kraštovaizdį primenantis reljefas kviečia patirti unikalių įspūdžių kopiant į stačius ir uolėtus kalnų smaigalius. Čia keliaudamas greičiausiai nesutiksi nė gyvos dvasios, nebent iš netoliese esančios beduinų stovyklos atklydusį kupranugarį. Tačiau spengiančioje tyloje reikia išlikti ypač budriems, nes liūčių sezono metu nežinia iš kur atsiritęs potvynis per kelias minutes gali pripildyti išdžiūvusią „upės“ vagą plaudama viską, kas pasitaikys srauniai srovei po kojomis... Ant vieno iš Judėjos kalnų stūkso Masados pilis – lietuviškąją Pilėnų dramą primenantis žydų tautos pasididžiavimas. Vidurvasarį, kai oro temperatūra pakyla iki +50 °C, Masadą patariama lankyti anksti ryte, vos tekant saulei. Nors čia veikia elektrinis keltuvas, dažnas pramankština kojas į kalną įkopdamas savo jėgomis. Apsisprendus eiti „Gyvačių taku“, kuriuo prieš šimtmečius viršun žygiuodavo pilį statę romėnai, nešini sunkiais nešuliais, būtina apsirūpinti pakankamu geriamojo vandens kiekiu.
Po žygio pavargusias kojas maloniausia pailsinti Negyvojoje jūroje. Nors prie vandens, rodos, prieiti galima bet kur, maudytis leidžiama tik specialiai įrengtose vietose. Visų svarbiausia čia ne krantas ar gylis, o gėlo vandens dušas išlipus po maudynių. Jausmas Negyvosios jūros vandenyje – su niekuo nepalyginamas. Akmenuotu krantu įlipęs į šiltą vandenį pasijunti tarsi tiršto aliejaus sklidiname baseine. Kūnas pats kaipmat virsta aukštielninkas ir įsitaiso į patogaus gulėjimo poziciją. Prieš akis iškyla tradicinis Izraelį pristatantis reklaminis vaizdelis: senyvas vyriškis (ar moteriškė), plūduriuodamas vandenyje, skaito laikraštį. Išties knygos ar laikraščio skaitymas Negyvojoje jūroje – puiki idėja! Vandens temperatūra čia siekia apie +34 °C (vidurvasarį – ir visus +40 °C), o atmosferos slėgis tokiame žemame planetos taške taip filtruoja ultravioletinius spindulius, kad apsauginiais įdegio kremais rūpintis vi-sai nebūtina. Įdomiausia tai, kad į Negyvąją jūrą įtekančio Jordano ir keleto smulkių upelių ir požeminių šaltinių vanduo anaiptol nėra sūrus! Tad iš kur tokia milžiniška mineralų ir druskos koncentracija? Pasirodo, dėl visko kaltas žemiausio Žemės rutulio taško klimatas. Vandens garavimas šiame karštyje toks intensyvus, kad, palyginti su paprasta, Negyvojoje jūroje lieka net 20 kartų daugiau bromino, 15 kartų daugiau magnio ir 10 kartų daugiau jodo. Negana to, ypač sausas regiono oras turi dešimtadaliu daugiau deguonies nei oras jūros lygyje. Negyvoji jūra dėl savo savybių jau seniai turi kitą pavadinimą – didžiausias planetos SPA. Kurgi ne – saulė čia šviečia 300 dienų per metus, o jūros vanduo su 33 proc. druskos koncentracija gydo įvairiausius susirgimus: odos alergijas, bėrimus, artritą, bronchitą...
Izraeliečiai juokauja, kad atvykus į jų šalį verta padaryti nuodėmę Tel Avive, karštai dėl jos atgailauti Jeruzalėje tam, kad pabaigoje atvyktum į Elatą ir tinkamai nuo viso to pailsėtum. Tarp Egipto ir Jordanijos įspraustas žemės lopinėlis ant šiltos Raudonosios jūros kranto kiaurus metus lepina vasariška šiluma ir kaitriais saulės spinduliais. Galimybė pasipliuškenti su delfinais, panardyti tarp įstabių koralinių rifų, stebėti jūros gyvenimą pro stiklinį laivo dugną – tai tik keletas iš galybės vandens pramogų, kurias mėgsta poilsį su visa šeima vertinantys izraeliečiai.
