Kas sieja Balį ir hipius, kodėl kasdien pirmasis maisto kąsnis turi atitekti dievams bei demonams, o Naujuosius metus švęsti tyloje ir užgesinus visas šviesas? Pasiklausius „West Express“ tolimųjų ir egzotinių kelionių ekspertės Almos Stanulionienės, norisi tuoj pat krautis lagaminą ir pačiam įsitikinti, kad Balį išskirtine vieta žemėje daro ne tik paplūdimiai ir net ne garsiosios ryžių terasos.
Žiupsnelis istorijos
Balio salą kelionių organizatorė Alma Stanulionienė skersai išilgai išmaišė dar tada, kai ne tik retas lietuvis buvo apie ją girdėjęs – keliones į šią tolimą Indonezijos archipelago šalį ji rengia nuo 1998-ųjų. Net ir pasaulyje tuo metu dar nedaug kas rinkosi šią kelionių kryptį. Sunku įsivaizduoti, kad vos prieš 90 metų turistai buvo ne baliečių pragyvenimo šaltinis ir pagrindinis ekonomikos variklis, o tikrų tikriausia egzotika. 1928-aisiais Balio sostinėje Denpasare buvo įkurtas pirmasis viešbutis „Bali Hotel“, Balį su pasauliu sujungė keltai ir oro linijos, bet noru pasiekti būtent šį pasaulio kampelį civilizuoto pasaulio atstovus įkvėpė...hipiai. XX a. aštuntąjį dešimtmetį jie itin dažnai krovėsi kuprines kelionei į šį Rojaus kampelį. Visgi net ir jie neįstengė padaryti tiek, kiek rašytoja Elizabeth Gilbert. Jos knyga „Valgyk. Melskis. Mylėk“, o dar labiau – pagal šį romaną pastatytas kino filmas su žaviąja Julia Roberts, Baliui suteikė romantiško patrauklumo, tad čia plūstelėjo minios. Skaičiai kalba patys už save – hipių laikais iš turizmo uždirbti pinigai sudarė 33 procentus salos biudžeto, o 2016-aisiais, – po filmo premjeros, – šios pajamos šoktelėjo iki 70 procentų.
1969-aiais, kai buvo atidarytas Ngurah Rai oro uostas, Balyje prasidėjo masinis turizmas. Salos pietinėje dalyje buvo pastatytas Nusa Dua kurortas su uždara teritorija itin turtingiems užsieniečiams ir jis dabar čia vienas iš populiariausių kurortų. Kuta tapo balaganininkų ir hipių propaguotos laisvos meilės rojumi, o dabar tai šurmulingas kurortas, labai populiarus jaunimo tarpe. Vietiniai greitai suprato, kad turizmas gali būti naudingas ir jiems, tad savo namus ėmė versti mažais viešbučiais ir pagal turistų skonį keisti savo tradicinius meno renginius – juk koks turistas iškęstų penkias valandas trunkantį pasirodymą? Visgi esminių dvasinių vertybių turizmas neįstengė pakeisti, o liaudies menai iki šiol klesti. Batika, medžio drožiniai ir sidabro dirbiniai – tai vienos geriausių lauktuvių iš Balio.
Aukos dievams ir demonams
Balis - rami induistinė sala – vienintelė tokia visoje Indonezijoje. Anot A. Stanulionienės, tai ir yra didžiausias jos išskirtinumas: „Indonezijos archipelage yra labai daug salų su gražiais paplūdimiais ir vešliomis palmėmis, o turistų daugiausia Balyje, kodėl? Tikrai, dėl išskirtinės kultūros, kuri čia glaudžiai susijusi su religija ir gerai išvystytos turizmo infrastruktūros.“
83,5 proc. Balio gyventojų – hinduistai, o dar tiksliau – Balio hinduistai. Čia, kaip ir Indijoje, pamatysite žmones, meldžiančius Šivos ar Višnu pagalbos, bet vietiniams taip pat labai svarbu pasimelsti ir ryžių deivei ar kitoms dievybėms, globojančioms kalnus, ežerus ir jūrą. Mat kiekvienas balietis žino, kad dievas yra vienatinis viešpats, nūdienos Balyje vadinamam Sang Hyang Widhi Wasa, turintis daugybę įsikūnijimų.
Pamaloninti dievybes galima aukomis, tik logika kita, nei bendraujant su žmonėmis, kai už gerus darbus atsidėkojame dovanomis, o už blogus baudžiame. Baliečiai žino, kad nepamaloninti aukomis demonai gali dar labiau supykti, todėl aukų gauna ir jie. Jei Balyje prie parduotuvės ar šiukšlinoje, nešvarioje vietoje pamatysite ant žemės padėtą krepšelį su maistu, tai tikrai bus skirta ne šuniukui ar elgeta, o demonui pamaloninti.
Gerai pradėk dieną
Kiekviena baliečio diena prasideda nuo aukos. Galėtų pasirodyti, kad nuo turgaus, nes kiekvienas traukia pirkti šviežios žuvies ir daržovių. Iš to, ką nupirks, moterys ryte gamins maistą visai dienai, o kitą rytą vėl trauks į turgų – taip, net ir XXI a. kai kurie žmonės puikiausiai išsiverčia ir be šaldytuvų! Pirmieji grybšniai iš puodo ar keptuvės – dievams. Nieko ypatingo dievui nereikia – tik to pirmojo kąsnelio. Arba gėlių. Ir eiti niekur specialiai nereikia, nes kiekvienas turi įsirengęs altorėlį namuose, ten ir padeda savo dovaną iš palmių lapų supintame krepšelyje. Į šventyklas traukiama tik per didžiąsias šventes. Tuomet mieste pamatysite daug baltai apsirengusių žmonių. Jei proga ypatinga, krepšeliai irgi bus milžiniški, jų jau rankose nepaneši, todėl juos gabena motociklais arba senoviniu būdu moterys tupdo juos ant galvos ir grakščiai keliauja į maldos namus.
„Baliečių religinė filosofija paremta amžina gėrio ir blogio jėgų dvikova. Aukomis žmonės stengiasi palaikyti tarp jų pusiausvyrą, – pasakojo A. Stanulionienė. – Mane labiausiai nustebino, kaip stipriai jie laikosi tradicijų ir harmonijos. Baliečių koncepcija gyvuojanti per amžius yra „tri hita karana“- trys harmoniją kuriantys dalykai: žmogaus ir Dievo ryšys, žmogaus ryšys su žmogumi ir žmogaus ryšys su gamta“.
Tai, kaip vietiniai įsivaizduoja savo dievus, aiškiai matyti iš akmeninių skulptūrų, saugančių namus. Šios statulos atspindi ryšį tarp dievų ir žmogaus. Baliečiai joms dargi užriša sarongus, mat tiki, kad statula taip pat turi sielą. Sarongai yra skirtingų spalvų, jei matysite statulas, aprištas sarongais juodų ir baltų kvadratų raštais, - žinokite, kad tai namų sargai... Dėl tos pačios priežasties dar iki hinduizmo galiojusius ritualus reikia aprengti ir medžius, nes jie laikomi šventais - prie šių taip pat dedamos aukos.
Jei baliečių paklausite, nuo kada ir kodėl jie laikosi tokios gyvenimo tvarkos, atsakymas bus nuoširdžiai paprastas ir įtikinantis: reikia daryti taip, kaip darė jų protėviai. Užtat mielai parodys, kaip iš palmių lapų nusipinti aukų krepšelį ar pademonstruos virimo paslaptis.
Naujieji metai atvirkščiai
Jei Balyje atsidursite per Naujuosius metus, tai reiškia, kad švęsite kaip niekad gyvenime. Pirmiausia, tai tikrai bus ne gruodžio 31-oji. Baliečiai dienas skaičiuoja kitaip, nei mes esame įpratę, tad Naujieji metai jiems ateina daugmaž kovo mėnesį, o tiksliau gali pasakyti tik mėnulis, mat šventė vyksta pirmąją dešimto metų mėnesio (kedasa) dieną, stojus jaunačiai. Neįprasta metų skaičiavimo sistema tapo maloniu siurprizu net tokiai patyrusiai keliautojai kaip A. Stanulionienė. Rinkdama grupę kelionei į Balį kovo mėnesį, organizatorė susidūrė su galvosūkiu kaip patekti į salą, kai... neskraido jokie lėktuvai, neplaukia keltai... Atrodo neįtikima, bet Naujųjų metų dieną – Tylos dieną (Nyepi) nuo šeštos valandos ryto visą parą griežtai draudžiama keliauti, dirbti ir netgi degti šviesą ar kurti laužus. Savaime suprantama, kad iš turistų niekas nereikalauja medituoti kiaurą naktį, pasninkauti ir melstis Šivai, kaip tai daro vietiniai, bet ir jiems negalima vaikštinėti gatvėmis, garsiai kalbėti ir juoktis. Pakankamai gerai išvalius maldomis ne tik save, savo namus, bet ir motiną žemę, sulaukiama Naujųjų metų ryto, kai jau galima eiti į svečius pas gimines ir draugus ir linksmai atšvęsti faktą, kad pasaulis nenustojo suktis.
Triukšmingesnis Balio Naujųjų metų išvakarių akcentas – „Ngrupuk“ paradas. Kartą pamatę niekada nepamiršite gigantiškų „Ogoh-Ogoh“ lėlių. Jos vaizduoja mitologines būtybes, dažniausiai – demonus, kuriuos pradžioje ritualine tvarka gabena ant neštuvų, bet, skirtingai nei per mūsų Užgavėnes, nebūtinai sudegina. „Šiemet parado koncepcija buvo „Road to Organic“ – demonus žmonės gamino iš aplinkos neteršiančių medžiagų, juk šios šventės esmė – išvalyti aplinką, leisti žemei atsikvėpti nuo užterštumo ir blogos energijos“, – pasakojo ponia Alma. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kurioje vieną dieną per metus leidžiama Žemei pailsėti. Ir šių Naujųjų metų tema – „Road to Organic“ – tai baliečių duoklė ekologijai ir noras atkreipti visuomenės bei viso pasaulio dėmesį į gamtos tausojimą, jos išsaugojimą.
Kastos ir šeimos kūrimas
Iki šiol vietiniai gyvena ir bendrauja pagal kastų sistemą. 90 proc. žmonių priklauso žemiausiai, ketvirtajai kastai (šudra). Tai – darbininkų kasta, ir jai gali priklausyti net ir universitetą baigęs žmogus. Aukščiau – prekybininkai (vaišijai), kilmingieji ir kariai (šatrijai) ir aukščiausiai – šventikų (brahminų) kasta. Atidžiai klausykitės, kokiu vardu jums prisistato nepažįstamasis – juk gali būti, kad sutiksite ir kilmingąjį. Aukštesniųjų luomų žmonės turi kitokius vardus, nei didžioji dauguma. Šatrijų vyrai vadinami Cokorda, Anak Agung, Ratu, Prebagus, moterys – Anak Agung Isti ar Dewa Ayu vardais. Vaišijų kasta turi titulus I Gusti arba Pregusti. Na, o paprasti mirtingieji pasaulį stebina save įvardydami pagal gimimo šeimoje eiliškumą. Pirmagimis bus Wayan, Putu arba Gede, pirmagimė – Ilu. Antrasis vaikas – Made, Kadek, Nengah, trečiasis – Nyoman, Komang, ketvirtasis – Ketut. Nuo penktojo skaičiavimas grįžta į pradžią, bet dauguma šiuolaikinių baliečių nebesuka antrojo rato. „Susitikę vienas kito klausia: „Ar turi Ketut?“ Dažniausiai atsakymas būna neigiamas, – demografines tendencijas nušvietė ponia Alma. – Vaikai labai svarbūs baliečiams dar ir todėl, kad saloje nėra pensijų. Baliečiai sako: „Mūsų pensija yra mūsų vaikai.“ Čia įprasta, kad vaikai pilnai išlaiko savo senus tėvus. Ir tuokiasi baliečiai tik tuomet, kai tikrai jau nori vaikų.
Vestuvių ir laidotuvių ritualai
Balyje ne bėda, jei neturi pinigų, o reikia kelti vestuvės, ar surengti laidotuvės, – bendruomenė tikrai padės, bet atsisakyti šių ritualinių ceremonijų nevalia jokiu atveju. Pasaulį baliečiai stebina abiem. Prieš vestuves jauniesiems nušlifuojami dantys. Mapades ceremonija – labai iškilmingas renginys su muzika, daugybe svečių ir dosniomis aukomis dievams. Išvengti dantų šlifavimo balietis negali net teisindamasis mirtimi – net negyvėliui procedūra vis tiek būtų atlikta prieš laidojant. Baliečiai tiki, kad nušlifuoti dantis yra gyvybiškai būtina, nes tai padeda žmogų apsaugoti nuo godumo, pykčio, pavydo ir kitų nuodėmių. Mirtis – taip pat labai svarbi gyvybės rato dalis, mat po jos kūnas turi būti sugrąžintas gamtos stichijoms, o siela parengta reinkarnacijai. Paprastai mirusysis palaidojamas, o tuo tarpu vyksta pasirengimas jo kremacijai. Procese dalyvauja ne tik šeima, giminės, bet ir visa bendruomenė. Reikia pagaminti puošnų gyvūno formos sarkofagą, pastatyti kremavimo bokštą, nupirkti aukojimui skirtų gyvulių, nusamdyti gamelan ansamblį ir šokėjus, suorganizuoti lėlių spektaklį. Po kremacijos pelenai sudedami į kokoso krepšelį ir paleidžiami plaukti upe.
Ubudas, menininkai ir hipių laikai
Pažintį su Baliu reikia pradėti nuo Ubudo. Centrinėje salos dalyje esantis miestas už sostinę Denpasarą svarbesnis tuo, kad yra tikrasis Balio turizmo lopšys. Pirmieji Balio turistai užsieniečiai XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje užsieniečiai rinkdavosi vykti į Ubudą dėl paprastos priežasties – miesto galva Tjokorde Gede Agung Sukawati kalbėjo angliškai ir flamandų kalba. Miesto valdžia taip pat apdairiai pasirūpino ir svečių namų statyba. O pats sėkmingiausias sprendimas plėtojant turizmą buvo pasikviesti į Ubudą Vokietijoje gyvenusį rusų kilmės tapytoją Walterį Spiesą. Šis įžymus menininkas apsigyveno Ubude, ėmė tapyti vietinius peizažus ir rengti parodas užsienyje. Pamatę drobėje užfiksuotą grožį visi panūdo atvykti ir patys pamatyti visas Ubudo grožybes. Vėliau Walteris Spiesas su taip pat Ubude gyvenusiu olandų tapytoju Rudolfu Bonnetu įsteigė fondą menininkams remti, tad jų čia atsirado vis daugiau. Meksikietis tapytojas Miguelis Covarrubias, antropologai amerikietė antropologė Margaret Mead ir anglas Gregory Bateson akcentavoBalio kultūrą, meną ir religiją. Piešiniai, rašiniai, filmai, fotografijos greitai įtikino visą pasaulį, kad Balis – tai rojus žemėje.
Gamtos vaikai
Ryšys tarp žmogaus ir gamtos – trečiasis svarbiausias baliečių postulatas, po žmogaus ir dievo bei žmonių tarpusavio ryšių. Tas, kuris gyvena darnoje su gamta, užsitikrina gyvenimo harmoniją ir laimę, tad net jei gyvena mieste, balietis vis tiek turės ir tėviškę - kur nors kaime už 30 ar 50 kilometrų.
Kai tik išmoko panaudoti kalnų vandenį, baliečiai įsirengė ryžių terasas. Dabar šios smaragdinės žalumos oazės plyti visur ir ryškiausiai įsirėžia į atmintį turistams. Apsilankyti ryžių terasose – privalu, o taip pat būtina užsukti apsilankyti ekologiniuose ūkiuose, kur jums parodys, kaip gaminti tikrą balietišką maistą ant tikros ugnies ir akmeniu trinti prieskonius. Savaime suprantama, kad baliečiai daugiausiai valgo ryžių ir ryžių makaronų patiekalų, mėgsta vištieną, jautieną ir daržoves, maistą gardinti jiems labiausiai patinka citrinžolėmis, česnaku ir vietiniais mažais raudonais svogūnais.
„Man labiausia įsiminė desertai. Tikrai verta paragauti vaisių bei šviežiai spaustų sulčių. Mangostaninių garcinijų (mangosteen) arbata – ne tik labai skani, bet ir mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gardusis salak gelbsti turistus nuo viduriavimo, – pasakojo A. Stanulionienė. – Man labiausiai patiko juodųjų ryžių pudingas, – šis tiesiog fantastiškas.“
Balyje šilta visus metus, bet nuo lapkričio iki kovo pabaigos būna lietaus sezonas. Ar verta tuo metu važiuoti? Pasak kelionių žinovės, lietaus sezono metu tikrai sutaupysite, nes kelionės tuomet pigesnės, o lietus paprastai netrunka visą dieną.
Paplūdimiai
„Važiuoti į Balio salą vien dėl paplūdimio tikrai neverta. Tą patį galima rasti arčiau – Turkijoje, Maldyvuose“, – sako A. Staniulionienė.
Visgi, jei ieškote balto smėlio paplūdimių, iš Balio verta būtų nuplaukti į Gili ir Lomboko salas. Tik atminkite, kad Indijos vandenynas yra užterštas, tad ir pakrančių tarša yra ganėtinai didelė. Dauguma Balio paplūdimių yra balto ar pilkšvo smėlio, o geltono smėlio paplūdimius rasite Kutoje, Seminijake, Nusa Dua ir kt.
Rytinėje ir šiaurinėje salos dalyje vyrauja tamsesnio vulkaninės kilmės smėlio paplūdimiai. Užtat egzotinė Indonezijos Balio sala vilioja daugybę keliautojų, anot A. Stanulionienės, tai ir ideali medaus mėnesio vieta, banglenčių sporto meka, joga, tradicinė medicina, maistas, kultūrinis paveldas ir šventyklos, raftingas, povandeninis,
paviršinis nardymas ir daug kitų aktyvių pramogų gamtos mėgėjams.
Dėl gamtos ir kultūros, anot A. Stanulionienės, į Balį verta važiuoti ne vieną kartą.
Svajojate leistis į nuotykius Balyje? Susisiekite!
Verslo klientams
1312
Parašykite mums
Žiupsnelis istorijos
Balis - rami induistinė sala – vienintelė tokia visoje Indonezijoje. Anot A. Stanulionienės, tai ir yra didžiausias jos išskirtinumas: „Indonezijos archipelage yra labai daug salų su gražiais paplūdimiais ir vešliomis palmėmis, o turistų daugiausia Balyje, kodėl? Tikrai, dėl išskirtinės kultūros, kuri čia glaudžiai susijusi su religija ir gerai išvystytos turizmo infrastruktūros.“
„Baliečių religinė filosofija paremta amžina gėrio ir blogio jėgų dvikova. Aukomis žmonės stengiasi palaikyti tarp jų pusiausvyrą, – pasakojo A. Stanulionienė. – Mane labiausiai nustebino, kaip stipriai jie laikosi tradicijų ir harmonijos. Baliečių koncepcija gyvuojanti per amžius yra „tri hita karana“- trys harmoniją kuriantys dalykai: žmogaus ir Dievo ryšys, žmogaus ryšys su žmogumi ir žmogaus ryšys su gamta“.
Vestuvių ir laidotuvių ritualai
Gamtos vaikai 
Paplūdimiai
