Pažintinė kelionė į Etiopiją, katapulta į kitą pasaulį ir laiką 16 d. pažintinė kelionė su grupe ir vadovu iš Lietuvos

Kelionė

Mes jaučiame didelį norą  pasidalyti savo kelione į Etiopiją su Jumis, kol ši nykstanti kultūra dar nepradingo moderniame pasaulyje

Norite gauti pasiūlymą kitomis datomis, kitam žmonių skaičiui ar maitinimui? Parašykite mums!

Organizatorius:We Travel

„ Nėra vandens – nėra derliaus. Nėra derliaus – nėra maisto. Lietus – tai Dievo palaimintas maistas, kuriuo jis mums pasotina. Mūsų šalyje tuo tikima. Ar jūs taip nemanot? „- tai puikiausiai apibūdina etiopus iki šiol giliai tikinčius ir laimingus.

Etiopijos istorija glūdi tradicijų įvairovėje ir vietinėse kultūrose, daugiau kaip 80-yje kalbų ir per 100 tarmių. Kraštovaizdis driekiasi nuo 116 m gylio Danakilių įdubos iki 4 620 m virš jūros lygio iškilusios Ras Dašeno viršukalnės ir išsiskiria gausiais gamtos ištekliais. Etiopija – kontrastų ir įspūdingos gamtos šalis. Čia skirtingų kultūrų tautos svetingos ir maloniai pasitinka svetimšalius. O šalies istorija trunka jau daugiau nei 3 tūkst. metų.
Etiopijos kelionių ir turizmo rinka turi didžiulį potencialą. Legendomis apie Sandoros skrynią apipintoje šalyje  lankytojams siūlomi ne tik įprasti Afrikoje safariai ir kultūriniai potyriai, bet ir galimybė apsilankyti daugybėje gamtos, istorinių-religinių  ir archeologinių vietovių. Tai vadinamasis „trys viename“ kelionės pasiūlymas, kuriuo Etiopija išsiskiria iš gretimų šalių ir gali pelnytai didžiuotis vadinama žmonijos lopšiu, trylikos mėnesių saulės šalimi ir vieta, kurioje viskas prasidėjo.
Etiopija – vieta, kur vyksta didžiulė dirvožemio erozija, o uolų viršūnės ir išdžiūvusios žemės reljefai primena Jungtinių Amerikos Valstijų dangoraižius, ypač įprastus Niujorke (Konso kaimas).
Paskubėkite aplankyti Etiopiją! Po kelerių metų tokios jos galite nebepamatyti.

Kelionėje:

Išskaptuotos uolose Lalibelos bažnyčios- viso krikščioniškojo pasaulio paminklas
Endeminės gelados ir Simeno nacionalinio parko grožybės
Tradicjų magija ir pažintis su tsemajų, dasenešų, hamerių, mursių gentimis
Aromatingosios Etiopijoje užaugintos kavos skanavimas
Ilgametė patirtis organizuojant keliones į Etiopiją, pačių atrinkti viešbučiai, gidai, transportas

1 DIENA. SKRYDIS VILNIUS – TARPINIS ORO UOSTAS – ADIS ABEBA

2 DIENA. ADIS ABEBA (Pusryčiai, Vakarienė)

Po pusryčių vyksite į apžvalginę ekskursiją po Etiopijos sostinę Adis Abebą. Žavėsitės panoraminiu Adis Abebos vaizdu nuo Entoto kalno (3 200 m), aplankysite antrą svarbiausią šventovę Etiopijoje – Švč. Trejybės katedrą, taip pat Asnio meno galeriją, kurioje eksponuojami šių dienų Etiopijos menininkų darbai, Nacionalinį muziejų, kuriame surinkta skirtingas kultūras, istoriją, tradicijas, religijas ir įvairiausių genčių gyvenimo būdą atspindinti kolekcija, susipažinsite su šalies istorija nuo žymiosios Liusės fosilijos (3,2 mln. m. amžiaus) iki šiuolaikinės Etiopijos. Aplankysite visada šurmulingą  Merkato turgų – didžiausią turgų ne tik Adis Abeboje, bet ir visoje Afrikoje (iš autobuso neišlipama). Jame pilna visko: nuo naujausių vietinių garso įrašų, tradicinių kryželių, drabužių ar pagal užsakymą pagamintų sidabro ir aukso papuošalų iki įvairiausių daržovių ir gausybės prieskonių. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje Adis Abeboje.

Dienos akcentas

Varginantis, bet ir tuo pačiu ir stulbinantis Merkato turgaus chaosas.

3 DIENA. ADIS ABEBA – LALIBELA (Pusryčiai, Vakarienė)

Anksti ryte išvyksite į oro uostą ir skrisite (~ 2 val.) į Lalibelą – seniausią ir istoriškai krikščioniškajai Etiopijai nepaprastai svarbią vietą. Lalibela – miestas Etiopijos šiaurėje, laikomas Etiopijos krikščionių ortodoksų centru ir piligrimystės vieta. XIII a. Lalibelą buvo numatyta paversti Naująja Jeruzale kaip atsaką musulmonams dėl jų užimtos senosios Jeruzalės. Daug čia esančių pastatų pavadinta tais pačiais vardais kaip ir Jeruzalės pastatai, net per miestą tekanti upė vadinama Jordano upe. Lalibela garsi  raudonose vulkaninės kilmės uolose iškaltomis monolitinėmis bažnyčiomis. Painus ir gluminantis tunelių labirintas, siauri koridoriai su požeminėmis perėjomis, grotomis ir galerijomis jungia visas bažnyčias į vieną visumą. Bažnyčia Bete Medhame Alem laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje. Bene įspūdingiausia – Šv. Jurgio bažnyčia (Bete Giyorgis) – kryžiaus formos, išskaptuota uoloje naudojant tik kirstukus ir plaktukus. Unikalus, įspūdingas ir didingas Lalibelos kompleksas vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu, o 1978 m. 11 monolitinių uolose iškaltų bažnyčių buvo įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vietinių gyventojų legenda byloja, kad, apsilankius Lalibeloje nors vieną kartą, septynios kartos bus palaimintos. Į krikščioniškas bažnyčias einama be apavo,  tikintieji pasininkauja du kartus per savaitę.Šią dieną apžiūrėsite Lalibelos bažnyčias, aplankysite vietinę mokyklą, kurioje džiugins ir jaudins nuostabios vaikų šypsenos, didelės ir tyros akys, jų dainos, darbeliai. Mainais už pieštukus ar sąsiuvinius, kuriuos galima palikti mokyklos direktoriui, gausite vaikų padėką, pajusite jų svetingumą – tai kultūros dalis, puoselėjama nepaisant vargingos padėties. Vakare lankysitės kavos gėrimo ceremonijoje vietinių gyventojų namuose. Vakarienė ir nakvynė lodžijoje Lalibeloje.
Lalibelos aukštis – apie 2 600 m virš jūros lygio.

Dienos akcentas

Unikalios Lalibelos monolitinės bažnyčios, UNESCO objektas

4 DIENA. LALIBELA – GONDERIS (Pusryčiai, Vakarienė)

Po ankstyvų pusryčių– skrydis į Gonderį (40 min.). Šis miestas – pirmoji Etiopijos imperijos sostinė (nuo 1632 m.). Pamatysite unikalius į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktus aksumitų stiliaus Karališkuosius rūmus – iki šiol išlikęs karaliaus Fasidilo baseinas, pirtys (XVII a.). Apsilankysite Švč. Trejybės šviesos bažnyčioje (Debre Berham Selassie), kurios interjeras dekoruotas biblinių scenų freskomis, paveikslais, o lubos ištapytos 133 angelų veidais. Pasak legendos, ir  šioje bažnyčioje buvo laikoma Sandoros skrynia, kurią Saliamono sūnus Menelikas, pradėjęs Saliamonidų dinastiją, atsivežė iš Jeruzalės. Sandoros skrynia- daug legendų, nėra įrodymų. Tarp labiausiai ieškomų Biblijoje minimų religinių attributų yra Sandoros skrynia. Kai vieno vienuolio, saugančio Sandoros skrynią Aksume, paklausė ar tai legenda , ar tai tiesa , kad iki šiol sandoros skrynia yra Etiopijoje, jis atsakė, kad tai tiesa, galvokite kaip norite...  Vakarienė ir nakvynė viešbutyje Gonderyje.
Gonderio aukštis – apie 2 000 m virš jūros lygio.

Dienos akcentas

Gyva Sandoros skrynios legenda Švč. Trejybės šviesos bažnyčioje.

5 DIENA. GONDERIS – SIMENO NACIONALINIS PARKAS – GONDERIS (Pusryčiai, Vakarienė)

Po pusryčių vyksite į UNESCO saugomą Simeno kalnų nacionalinį parką, esantį vakarinėje Simeno kalnų grandinės dalyje. Gėrėsitės puikiu kraštovaizdžiu ir beždžionių, vadinamų geladomis, populiacija. Simeno kalnai yra viena didžiausių kalnų grandinių Afrikoje su plynaukštėmis, atskirtomis Mašehos upės slėnių, ir bent tuzinu viršukalnių, siekiančių 4 tūkst. metrų. Viena jų yra ir aukščiausia Etiopijos vieta – Ras Dašeno kalnas (4 620 m). Simeno kalnuose gyvena trijų pagrindinių endeminių Etiopijos rūšių žinduoliai: labiausiai paplitusios beždžionės gelados (populiacija siekia apie 7 tūkst.), etiopiniai vilkai (šiuo metu kalnuose sutinkami retai, jų populiacija siekia vos 40 individų) bei etiopiniai kalnų ožiai (lot. Capra Walie).  Vėlyvą popietę išvyksite į Gonderį. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje Gonderyje.
Aukštis kalnuose – apie 3200 m virš jūros lygio.
Nuvažiuotas atstumas apie 250 km.

Dienos akcentas

Lengvas žygis Simeno kalnais, stebint endemines beždžiones.

6 DIENA. GONDERIS – BAHIR DARAS (Pusryčiai, Vakarienė)

Anksti ryte keliausite į Bahir Darą. Tęsite kelionę autobusu nuostabiomis vietomis. Bahir Daras, 1 800 m aukštyje esantis miestas pietinėje Tanos ežero pakrantėje, garsėja švelniu atogrąžų klimatu. Pagrindinis Bahir Daro miesto bruožas – greta derančios kaimiškos tradicijos ir modernumas. Miestas prisiglaudęs prie Tanos ežero – vieno didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje. Pro jį prateka dešinysis Nilo intakas Mėlynasis Nilas. Pirmojoje dienos pusėje vyksite prie maždaug 30 km nuo miesto centro esančių Mėlynojo Nilo krioklių, vietinių vadinamų Tis Abay (liet. „rūkstantis vanduo“). Vanduo krinta iš 45 m aukščio keturiomis srovėmis ir lietingojo sezono (liepa–spalis) metu atrodo labai įspūdingai. Nilo plotis virš krioklio – apie 400 m, apačioje jis daug siauresnis. Nors tai ne Viktorijos krioklys, vis dėlto jį pamatyti būtina. Pirmasis europietis, aprašęs šį krioklį, buvo portugalų kunigas Joćo Bermudesas (1565 m.). Vėliau vyksite prie Tanos ežero. Tanos ežerą ekologinio žygio „Vanduo – tai gyvybė“ metu 2013 m. sausį perplaukė ir lietuvis Vidmantas Urbonas. Iš 38 ežero salų 20-yje stūkso vienuolynai ir bažnyčios. Garsiausia jų – Ura Zidane Mihiret vienuolyno bažnyčia su unikalia XVI–XVIII a. ikonų kolekcija. Ekskursija laivu po ežerą ir apsilankymas Ura Zidane Mihiret vienuolyno bažnyčios saloje. Vakarienė ir nakvynė lodžijoje Bahir Dare.

Dienos akcentas

Mėlynojo Nilo ištakos  ir didžiausias Etiopijos aukštikalnių ežeras Tana.

7 DIENA. BAHIR DARAS – ADIS ABEBA – ARBA MINČAS (Pusryčiai, Vakarienė)

Po pusryčių – skrydis į Adis Abebą ir kelionė  Etiopijos pietinės dalies link Didžiuoju Lūžių slėniu. Afrika – lyg per siūlę į dvi dalis plyšęs drabužis. Nuo pietinio Raudonosios jūros pakraščio pietų kryptimi per Eritrėją, Etiopiją, Keniją, Tanzaniją ir Mozambiką žemynas skiriasi išilgai zonos, vadinamos Didžiuoju Lūžių slėniu. Vietovėje gausu ežerų, čia gyvena daugybė paukščių, lankysite antikinę vietą-  Tija stelas. Ši archeologinė vieta 1980 m buvo įtraukta į UNESCO pasaulio  paveldo sąrašą. Sustosite prie Zivajaus ežero. Nakvynė ir vakarienė lodžijoje Arba Minče.
Nuvažiuotas atstumas apie 430 km.

Dienos akcentas

Diena kelyje per akacijų ir trobelių nusėtą savaną, stebint vietines gentis.

8 DIENA. ARBA MINČAS (Pusryčiai, Vakarienė)

Po pusryčių Arba Minče jūsų lauks pasiplaukiojimas po Čamo ežerą, vadinamą „krokodilų turgumi“. Pasibaigus lietingajam sezonui ir pradžiūvus užliejamoms ežero salelėms, rytais galima stebėti  daugybę besišildančių saulėje krokodilų, o vandenyje tai šen, tai ten besimaudančių begemotų šeimynų. Jei sausesnių salelių yra mažiau, „krokodilų turgus“ gali būti ne toks didelis. Antroje dienos pusėje vyksite į kalnuose 2 800 m aukštyje įsikūrusį Čenčos kaimelį ir aplankysite dorze genties etninę grupę. Apžiūrėsite unikalaus statybos stiliaus namus ir pasigrožėsite tradicinių amatų dirbiniais (audiniais). Dorze genties žmonės yra garsūs audėjai, o jų aukšti avilio formos būstai – vieni savičiausių tradicinių statinių visoje Afrikoje. Pagrindiniai regione gyvenančių žmonių užsiėmimai – natūrinis ūkininkavimas ir audimas. Kiekvienoje gyvenamoje teritorijoje yra bent vienos staklės, kuriomis dirbama nuolat, o čia gaminami shama drabužiai laikomi geriausiais Etiopijoje. Šiais laikais geriausi dorze genties audėjai darbuojasi sostinės tekstilės pramonėje. Vis dėlto didžiausią nuostabą kelia šios genties namai. Jų aukštis gali siekti iki 6 m, o pagaminti jie iš visiškai natūralių medžiagų. Pirmiausia pastatomi bambukiniai pastoliai, tada jie apipinami žole ir netikrų bananų lapais, iš tokio derinio sukuriamos kietos izoliacinės sienos ir stogas. Dauguma dorze genties namų priekinėje dalyje yra padidinti. Namelių centras – laužavietė, skirta valgiui gaminti ir patalpai šildyti; atskirtos zonos miegui ir mažesniems gyvuliams laikyti. Dorze genties namai labai patvarūs ir paprastai juose susituokusi pora praleidžia visą savo gyvenimą. Apžiūrėsite jų trobeles ir pamatysite, kaip gaminamas tradicinis jų patiekalas iš netikrų bananų lapų (lot. Ensete), vadinamas kocho. Užsuksite į įspūdingą dorze turgų (jei bus turgaus diena), o svetingi kaimelio gyventojai sutiks Jus su vaišėmis, medaus vynu, įsuks  į šokių ratą. Vakarienė ir nakvynė lodžijoje Arba Minče.
Nuvažiuotas atstumas apie 80 km.

Dienos akcentas

Etiopijos ežerų valdovai – krokodilai, begemotai ir vandens paukščiai ir linksmybės pas „dorzius“.

9 DIENA. ARBA MINČAS – DŽINKA (Pusryčiai, Vakarienė)

Po pusryčių vyksite į Džinką, pakeliui aplankysite tsemajų, bena ir ari genčių kaimelius.Asketiška jų buitis-asla, odos skiautės, ugniakuras, moliniai indai,  maistas paprastas-  pienas, sorgų kruopos, duona iš bananų lapų , retkarčiais mėsa. Tsemajai – viena mažiausiai žinomų etninių grupių Etiopijoje, ją apytikriai sudaro 5 tūkst. žmonių, o jų teritorija driekiasi išilgai vakarinio Weito upės (tsemajai ją vadina Dulaika upe) kranto. Genties žmonės užsiima natūriniu ūkininkavimu, kultivuoja potvynių užliejamas teritorijas. Pagrindiniai auginami pasėliai – sorgai ir kukurūzai. Sorgai, kildinami būtent iš Etiopijos, yra penktieji pagal suvartojimą javai pasaulyje. Taip pat tsemajai augina gyvulius, ypač galvijus, laiko bites medui. Tsemajų išvaizda ir aprangos stilius artimas arboro etninei grupei. Šios grupės žmonių kalba panaši, be to, jų teritorija yra greta tsemajų vyriausiojo vado kaimo. Tsemajai dažnai susigiminiuoja su hamerių genties žmonėmis, kurių teritorija plyti į vakarus.Vakarienė ir nakvynė lodžijoje Džinkoje.
Nuvažiuotas atstumas apie 265 km.

10 DIENA. DŽINKA – MAGO NACIONALINIS PARKAS – TURMIS (Pusryčiai, Vakarienė)

Po pusryčių anksti ryte išvyksite į Mago nacionalinį parką, esantį Omo upės slėnyje. Grožėsitės puikiu kraštovaizdžiu, susipažinsite su mursių genties žmonėmis ir jų gyvenimo būdu, važiuosite ir gerais, ir dulkėtais keliais, kartais kelionės užtruks ilgiau, nes čia pirmenybė visada teikiama keliaujančioms karvėms, ožkoms ir avims ar genčių susirinkimui tiesiog ant kelio.
Mago nacionaliniame parke vyrauja tankūs akacijų miškai, tarp kurių įsiterpę nedideli atviros savanos ploteliai, nepaprastai švarūs pakrantės miškai abipus upės ir didelė Neri pelkė. Didžioji parko dalis išsidėsčiusi Lūžių slėnio apačioje, žemesniame nei 500 metrų aukštyje ir dėl to ten būnant vargina karštis ir greitai išsenka jėgos, o šiaurinė dalis staigiai kyla į stačius šlaitus ir 2 528 m aukščio Mago kalną. Kartu su Omo nacionaliniu parku Mago parkas yra arčiausiai Etiopijoje prie garsiųjų Pietų Afrikos savanos draustinių ir turi didžiulių galimybių vilioti turistus – reklamuojant drauge su Pietų Omo kultūra. Parko prižiūrėtojų teigimu, iš tūkstantinių buivolų kaimenių, kuriomis kadaise garsėjo parkas, dabar bėra likę 400 individų. Likę tik 200 dramblių, kurie daugiausia telkiasi apie parko prižiūrėtojų būstines ir stovyklas sausuoju metų sezonu. Sutikti galima žirafinių gazelių, margųjų antilopių, Lelwel galvijinių antilopių, mažųjų ir didžiųjų kudu ir visur šmirinėjančių Giunterio dikdikų. Atviresnėse vietovėse gali pasirodyti gepardas, slėpiningas leopardas, juodnugaris šakalas, o liūtų populiacija siekia 200 individų, galima sutikti markatų ( šunbeždžionių pošeimis). Parke užfiksuota daugiau nei 300 paukščių rūšių, nuo tipiškų sausringų regionų rūšių iki prijaukintų atklydėlių, tokių kaip egiptinis sėjikas, Pel apuokas žuvininkas, pilkoji astrilda (black-rumped waxbill) ir dėmėtagurklė strazdinė timalija (dusky babbler).
Dauguma turistų atvyksta į šį parką ne dėl laukinio gyvenimo, bet kad pamatytų mursių kaimus palei Mago upę. Garsiausi pietų Omo gyventojai – mursiai. Tai savita klajoklių gentis, kurią sudaro apie 5 000 narių, jų teritoriją vakaruose riboja Omo, o rytuose – Mago upės.
Mursių gentis labiausiai žinoma dėl karingumo ir vieno itin keisto puošybos elemento – vadinamųjų lūpų lėkščių. Pagal paprotį, kai mursių genties moteris sulaukia 20 metų, jos apatinė lūpa yra įpjaunama, sukuriant mažą tarpą tarp lūpos ir audinio apačioje. Vėliau šis tarpas palaipsniui plečiamas, formuojant „lūpos kilpą“, pakankamai didelę mažai apskritai molio lėkštelei, kuri bus įterpta tarp lūpos krašto ir burnos. Kai lūpa išsitempia, lėkštelė yra pakeičiama didesne. Procesas kartojamas, kol pagaliau tarpas pasidaro toks didelis, kad gali išlaikyti 15 cm skersmens lėkštę, o moteris lengvai užsitraukia savo ištemptą lūpą per galvą. Laikoma, kad kuo didesnę lėkštę moteris gali nešioti, tuo didesnė yra jos vertė. Kai ji ištekėjusi – tikrai didžiulė lėkštė gali turėti net 50 galvijų vertę. Kitas ir greičiausiai klaidingas aiškinimas, kad taip siekiama ištekėjusią moterį padaryti kiek įmanoma labiau nepatrauklią potencialiems svetimautojams ir vergų plėšikams.
Kitaip nei kartais manoma, mursių moterys nenešioja lūpų lėkščių nuolat, jos yra gerokai per sunkios ir nepatogios. Vis dėlto vaizdas be lėkštelės gali būti sukrečiantis...
Kelias į santuoką vyrams taip pat nėra lengvas. Tradiciškai vyras gali vesti tik tada, kai laimi kovą lazdomis (vadinamą donga). Jos metu varžovai, baltai išsidažę kreida, kaunasi 2 m ilgio lazdomis. Ankstesniais laikais mirti šiose kovose buvo įprastas dalykas, tačiau šiandien vienas iš kovotojų paprastai pasiduoda. Išrinktų merginų grupė išneša nugalėtoją ir nusprendžia, kuri iš jų vėliau už jo ištekės.  Mursiai labai mėgsta fotografuotis ir yra gan įkyrūs, nes už nuotraukas prašo pinigų, todėl gidas prieš atvykimą suteikia informaciją kaip elgtis ir pan.  Prieš keletą metų „atsiskaitymo valiuta“ buvo plastikiniai buteliai, deja, laikai keičiasi ... Vėliau keliausite  į Dimeką, antradieniais čia šurmuliuoja spalvingas  turgus, prekiauja įvairių genčių atstovai, galima įsigyti įdomių suvenyrų- vietinių amatininkų dirbinių.
 Atvykę į Turmį, apžiūrėsite miestelį, lankysite hamerių genties kaimelį. Nors Turmis nedidelis, jis svarbus kaip transporto mazgas. Čia susikerta trys pagrindiniai keliai, kurie tęsiasi į pietus nuo Konso ir Džinkos kelio. Garsus pirmadienio turgumi, tikriausiai svarbiausiu hamerių teritorijoje, Turmis yra stulbinamai tradicinis miestelis. Dviejų kilometrų spinduliu nuo Turmio yra keletas hamerių kaimelių. Vakarienė ir nakvynė lodžijoje Turmyje.
Nuvažiuotas atstumas apie 265 km.

Dienos akcentas

Pažintis su mursių gentimi  ir spalvų šokis Dimekos turguje.

11 DIENA. TURMIS - OMORATAS - TURMIS (Pusryčiai, Vakarienė)

Po pusryčių vyksite į rytiniame Omo upės krante plytintį Omorato miestą. Miesto pavadinimas kildinamas nuo Omo upės vardo. Netoli Kenijos sienos persikėlę per upę išskaptuota kanoja aplankysite dasenešo gentį. Šios genties kaimeliai, kitaip dar vadinami Galeb ar Rešiat, plyti didelėje teritorijoje nuo vakarinių Omo upės krantų į pietus iki Turkanos ežero. Kaip ir šiaurės Kenijos gabra gentys, dasenešo žmonės iš pradžių buvo klajokliai. Tačiau vandens gausa ir derlingas dabartinės teritorijos dirvožemis paskatino juos apsigyventi sėsliai ir užsiimti kitomis veiklomis: žvejyba, žemdirbyste bei galvijų auginimu. Šiandien klajokliškos dasenešų šaknys atsispindi jų tradiciniuose kaimeliuose, kuriuos sudaro maži, lengvi kupoliniai nameliai, primenantys laikinus būstus, statomus kitų Afrikos dykumų klajoklių. Grįžę tęsite pažintį su hamerių gentimi. Turmis viena įdomiausių ir didžiausių Etiopijos genčių hamerių gyvenvietė. Geriausiai žinomos genties populiacija siekia 35 tūkstančius. Ši gentis taiki, bet jos žmonės nešiojasi ginklus, kad apsigintų nuo dažnų laukinių gyvūnų ir kaimyninių genčių antpuolių. Iš prigimties, kaip ir dauguma kitų pietų Omo genčių, hameriai yra klajokliai ir ypač didžiuojasi savo galvijų bandomis, tačiau iš tiesų šiuo metu genties gyvenime kur kas svarbesnį vaidmenį atlieka žemdirbystė. Jie augina kukurūzus ir sorgus – daugiau, be akacijų ir alavijų, tose sausose žemėse niekas neauga. Vyrai prižiūri gyvulius (tai jų pagrindinis darbas) – karves, ožkas ir avis, kurios sausuoju sezonu iškeliauja ganytis į Omo upės slėnį. Moterys beveik visą laiką gyvena vienos. Vyrai iš ganyklų į kaimą sugrįžta turėdami tik vieną tikslą – pratęsti giminę, o po to vėl išeina. Hamerių genties žmonės atletiški, jų kūno sudėjimas ne tik tvirtas, bet ir grakštus. Jie yra dailių ir išraiškingų veido bruožų, garsėja kaip dideli puošeivos – jų genties su niekuo nesupainiosi. Moterų plaukai supinti į daugybę mažų pečius siekiančių kasyčių, suteptų molio, pelenų ir sviesto mišiniu. Kaklai padabinti gausybės kriauklių ir karoliukų vėriniais, rankos išpuoštos tuzinu ar daugiau varinių tvirtai aplink rankas prigludusių apyrankių, kojos taip pat papuoštos aliuminio apyrankėmis. Ant kūnų matyti tankūs randai, atsiradę plakant rimbais ir žaizdas gydant pelenais bei anglimi. Jos vaikšto nuogomis krūtimis, segėdamos tik „kvapius“ odinius sijonus, ant kurių prikabinta daugybė metalinių skambaliukų. Juosmenis taip pat puošia spalvotų karoliukų vėriniai. Kai kurios moterys nešiojasi iš džiovintų moliūgų kiautų ir odos sumeistrautus „rankinukus“, dėvi moliūgų kiautų „kepuraites“, kurias prireikus naudoja kaip puodukus. Vyrai galvas puošia įvairiaspalviais karoliukų vėriniais, ant rankų ir kojų nešioja žalvario papuošalus. Iš molio ir plaukų suformuoti kuodai ant kai kurių vyrų galvų rodo, kad pastaraisiais metais jie nužudė pavojingą gyvūną. Hameriai mėgsta fotografuotis, bet yra daug mažiau įkyrūs negu mursiai. Jeigu pasiseks (t. y. jeigu vyks  ši ceremonija, o ji dažniausiai vyksta tik porą kartų per metus), pamatysite svarbiausią hamerių bendruomenės įvykį – jaunuolių įšventinimo į vyrus ceremoniją: trijų dienų trukmės apeigų kulminaciją, vadinamą „šokinėjimu per jaučius“. Kai berniukas subręsta ir jo šeima sukaupia pakankamai galvijų, kad galėtų susimokėti už nuotaką, ateina laikas įšventinimo į vyrus ceremonijai. Tai didelė šventė, į kurią susirenka giminės ir draugai. Diena prasideda moterų svaiginimusi. Taip jos ruošiasi ritualui, kai bus mušamos lazdomis. Plakimas yra visiškai savanoriškas. Įsipareigojusios savo sūnums motinos ir seserys yra plakamos, kad įrodytų drąsą, atsidavimą ir berniuko palaikymą per šį išbandymą. Moterys retai kada šaukia, priešingai, erzina vyrus smogti stipriau. Ritualas baigiasi stipriu kraujavimu, giliomis žaizdomis ir garbės randais. Po pietų į eilę sustatomi jaučiai (šiomis dienomis įprastai sustatomi 6–8 jaučiai, tačiau anksčiau galėjo būti ir iki 30-ies). Visiškai nuogas įšventinamasis keista ir netvarkinga afrikietiška šukuosena, turi užšokti ant pirmojo jaučio nugaros ir, šokinėdamas nuo vieno jaučio ant kito, pasiekti eilės galą. Tada jis turi apsisukti ir pakartoti pasirodymą į kitą pusę. Tai jis turi padaryti tris ar keturis kartus, kol įrodys savo vertę susirinkusiesiems. Po sėkmingos ceremonijos vyras jau gali vesti (nebūtinai iš karto, kai kurie berniukai atlieka ceremoniją būdami vos 10 metų). Tačiau jei jam nepavyksta peršokti visų jaučių, bandyti dar kartą jis gali tik po metų.Jei tuo metu vyktų ceremonija „šokinėjimas per jaučius“ (už papildomą mokestį), galima joje dalyvauti. Vakarienė ir nakvynė Turmio lodžijoje.
Nuvažiuotas atstumas apie 180 km.

Dienos akcentas

Tradicijų magija – jaunuolių įšventinimo į vyrus ceremonija.

12 DIENA. TURMIS – KONSAS (Pusryčiai, Vakarienė)

Po pusryčių išvyksite link Konso. Lankysite Konso kaimą, gentį ir vadinamąjį Etiopijos Niujorką. Ši vieta garsi terasine žemdirbyste, o vietiniai gyventojai čia sunkiai dirbdami ūkininkauja. Pats žodis „konso“ reiškia „aktyvus darbe“, t. y. ne tinginys. 2011 m. Konso gyvenvietė buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinio kraštovaizdžio, kuris puoselėjamas daugiau nei 400 metų. Nors ne toks žymus kaip spalvingos Pietų Omo etninės grupės, Konsas vertas patekti tarp pačių ryškiausių Afrikos tautų. Į įspūdinguosius Konso kaimus įėjus pro vartus, patenkama į gatvelių, takų, kiemų ir akligatvių labirintą. Tai dalis apsaugos sistemos, darančios kaimus sunkiai pasiekiamus ir įveikiamus. Kiekvienos šeimos buveinę paprastai sudaro nuo trijų iki penkių apvalių akmeninių trobelių nendriniais stogais, taip pat aukščiau pakeltas aruodas, naudojamas sorgui ir kukurūzams laikyti, ir dar aukštesnė, bet mažesnė pakyla, kur sudedamas šviežiai pagamintas maistas, kad nepasiektų vaikai. Kaimai suskilę į bendruomenes ir kiekviena jų turi po pagrindinę trobelę-morą. Tai yra aukštas pastatas su atviru apatiniu aukštu, remiamu kadagio kamienais, ir dantytu nendrių stogu, dengiančiu medines lubas. Apatinis aukštas yra pavėsinga vieta, kurioje kaimo gyventojai – vyrai, berniukai ir mergaitės – tik ne suaugusios moterys – gali ilsėtis, plepėti, žaisti ir priimti svarbius bendruomenei sprendimus. Pats žodis „konso“ reiškia „aktyviai dirbti“, netinginiauti. Ir iš tikrųjų genties žmonės sunkiai dirbdami ūkininkauja kalnuose – vieta garsėja terasine žemdirbyste, nors žemė sausa ir nederlinga. Patręšę ją gyvulių mėšlu, užaugina visai neblogą sorgų derlių. Iš jų mala miltus, gamina vietinį alų. Kalnų šlaituose taip pat dera javai, pupos, kukurūzai, medvilnė, kavos pupelės. Įdomu tai, kad Konso žmonės vietoj kavos pupelių vartoja saulėje džiovintus ir iki smulkių miltelių sumaltus kavamedžių lapus, kurie, sumaišyti su saulėgrąžų sėklomis ir įvairias prieskoniais, tampa nesudėtingai paruošiamu vietiniu tirpios kavos atitikmeniu! Konso gentis garsėja savo tradicijomis. Viena jų – statyti stulpus. Kartos stulpas yra statomas kas 18 m ir žymi kartos pradžią. Kaimo amžius gali būti apskaičiuotas pagal jame stovinčių stulpų skaičių. Skulptūros, išdrožtos iš medžio ir vadinamos waga, buvo statomos ant buvusių valdovų kapų. Akmenų statymas sudaro svarbią Konso ritualų dalį. Visų kaimų aikštėse galima išvysti vadinamųjų pergalės akmenų, kurie skirti svarbiems kaimo istorijos įvykiams – paprastai pergalėms prieš plėšikus ar užkariautojus – pažymėti. Grožėsitės vadinamuoju „Niujorku“ – gamtos sukurtu stebuklu neįprastomis smiltainio uolomis. Vakarienė ir nakvynė lodžijoje Konse.
Nuvažiuotas atstumas apie 320 km.

Dienos akcentas

Smiltainio dangoraižiai – neįprastos Etiopijos „Niujorko“ uolos ir  darbštieji Konso gyventojai, dar vadinami Etiopijos kiniečiais, jų gyvenimas ir tradicijos.

13 DIENA. KONSAS–AVASA (Pusryčiai, Vakarienė)

Išvyksite į Avasą – vieną gražiausių miestų Avasos ežero pakrantėje. Pagrindinis vietovės traukos objektas – ežeras. Avasa yra didžiausias Etiopijos Lūžių slėnio miestas su maždaug 138 000 gyventojų, kurio nedidukas, dailiai suplanuotas centras yra neįprastai šviesus ir modernus. Avasa – Sidamo kalba reiškianti „plačią lygumą, tinkamą ganyti“ – yra miela ir patogi vieta nakčiai ar dviem praleisti, be to, įsikūrusi rytinėje gražaus Lūžių slėnio ežero, taip pat vadinamo Avasa, pakrantėje.
Nėra abejonės, kad pagrindinis Avasos traukos objektas yra šis ežeras, mažiausias Etiopijos Lūžių slėnyje, daugiau nei 9 000 hektarų ploto, siekiantis iki 22 metrų gylio. Susidaręs senovės ugnikalnio kalderoje, Avasos ežeras yra uždaras, bet jo vanduo švarus, jame veisiasi įvairus planktonas ir daugybė žuvų (maudytis draudžiama). Ežero fone stūksantys kalnai, sodri augalija – peizažas, vertas bet kurio Kenijos Lūžių slėnio ežero vaizdo. Tankūs krūmynai ir figmedžių giraitės palei ežero pakrantę yra labai saugomos ir knibžda paukščiais. Ežere taip pat gyvena begemotai, bet juos paprastai galima pamatyti tik iš valties. Ežero pakrantėje kasdien prekiaujama žuvimis. Tai viena tinkamiausių vietų įvairiems vandens paukščiams stebėti, tarp jų – ir afrikiniam marabu. Vandenyje ar pakrantėje galima išvysti daugybę garnių, gandrų, žuvėdrų, sėjikų ir ilgakojų pelkių paukščių, o visoje Afrikoje turbūt nėra geresnės vietos spalvingoms ir sėslioms nykštukinėms žąsims stebėti.
Vakarienė ir nakvynė Avasos viešbutyje „Haile Resort“ ant ežero kranto. Viešbutyje yra baseinas, SPA centras, treniruoklių salė. Jame gyvena užsieniečiai, dirbantys misijose, mėgsta savaitgalius leisti ambasadų, įsikūrusių Adis Abeboje, darbuotojai. Viešbutis priklauso garsiajam pasaulio bėgikui Haile’ui Gebrselassie.
Nuvažiuotas atstumas  – apie 390 km.

Dienos akcentas

Avasa- puiki vieta poilsiui po genčių kaleidoskopo  ir sparnuočių namai Avasos ežeras.

14 DIENA. AVASA–KAVOS PLANTACIJOS  (Pusryčiai, Vakarienė)

Pusryčiai, išvyka į Jirga Alemo kavos plantaciją. Etiopija yra kavos Tėvynė, netgi pats gėrimo pavadinimas kilęs nuo Kafos provincijos vardo.

15 DIENA. AVASA - ADIS ABEBA - TARPINIS ORO UOSTAS - VILNIUS (Pusryčiai, vakarienė)

Apsilankę Avasos žuvų turguje, tęsite kelionę į Adis Abebą. Sustosite apžiūrėti istorinių ar gamtinių objektų. Po vakarienės tradiciniame restorane vyksite į oro uostą. Skrydis Adis Abeba–tarpinis oro uostas–Vilnius.

16 DIENA. ATVYKIMAS Į VILNIŲ.

Į kainą įskaičiuota:

  • pasitikimas oro uoste ir visi pervežimai pagal programą;
  • 14 nakvynių 3 – 4* viešbučiuose bei lodžijose pagal Etiopijos klasifikavimo sistemą;
  • ekskursijos pagal programą;
  • maitinimas pagal programą: 14 pusryčių, 14 vakarienių;
  • angliškai kalbančių gidų ir vertimo į lietuvių kalbą paslaugos;
  • skautų paslaugos Simeno ir Mago nacionaliniuose parkuose;
  • kelionės vadovo iš Lietuvos paslaugos.

Papildomos išlaidos:

  • lėktuvo bilietas į Etiopiją ir atgal, trys vietiniai skrydžiai  (nuo 990 €);
  • Etiopijos viza (apie 70 €);
  • mokestis už genties žmonių fotografavimą ir šventės stebėjimą-vadovautis gido nurodymais;
  • gėrimai ir programoje nenumatytas maitinimas;
  • kelionių draudimas, neįvykusios kelionės draudimas;
  • gali būti papildomų rinkliavų, lankantis pietinės dalies gentyse;
  • arbatpinigiai gidams ir vairuotojams – apie 60 USD asmeniui už kelionę;
  • asmeninės išlaidos;

Pastabos:

  • kelionės organizatorius pasilieka teisę prieš kelionę optimizuoti kelionės struktūrą  ir apie tai informuoti  ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki išvykimo;
  • kelionės organizatorius pasilieka teisę kelionės metu keisti programą, ekskursijų eilės tvarką ir viešbučius dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti iki kelionės pradžios (  turistų saugumas, gamtos reiškiniai, oro sąlygos, politinės aplinkybės) ir neatsako už dėl to atsiradusias papildomas išlaidas, pavyzdžiui: vizų ar viešbučio pratęsimas, nauji lėktuvo bilietai, skiepai ir kt.;
  •  pasikeitus lėktuvų bilietų ir (arba), EUR ir USD santykiui, kitų paslaugų kainoms, kelionės data ir kaina gali keistis;
  • pasikeitus konsuliniam mokesčiui ar vizos gavimo tvarkai, informuosime nedelsdami;
  •  nakvynių skaičius-14;
  •  keliautojų skaičius –  14 ;
  •  priemoka už vienvietį kambarį nuo  395 EUR;
  •  dienos kelionpinigiai pietums Etiopijoje – apie 4-9 €; maitinantis viešbučio restoranuose, kaina gali būti didesnė;
  • nurodytas važiavimo laikas, atstumai gali keistis dėl eismo intensyvumo, sustojimų fotografuoti, papietauti, oro sąlygų, kelių būklės;
  •  rekomenduojame prieš kelionę pasirūpinti sveikata. Kreipkitės į savo gydytoją dėl konkrečių skiepų poreikio ir higienos rekomendacijų. Daugiau žr. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos svetainėje 
     

Šią ir kitas keliones galite įsigyti išsimokėtinai, pasinaudodami General Financing paslaugomis.

Sudomino kelionė? Turite klausimų? Domina kitos datos ar papildomos paslaugos?