Ryškiaspalvis Marokas

Marokas – ryškiaspalvė Afrikos valstybė, kuri sugeba šokiruoti ir patikti tuo pačiu metu. Patogus susisiekimas, nuostabi gamta, patrauklios kainos – tai priežastys, dėl kurių ši valstybė tampa vis populiaresnė tarp Lietuvos keliautojų. Ji tiks ir tiems, kurie nori atpalaiduojančio poilsio prie jūros, ir tiems, kurie ištroškę nuotykių, nori pažinti šį svetimą kraštą.

Maroke tradicijų besilaikančios musulmonų moterys, gatvėje nuo galvos iki kojų dengiamos hidžabo dažnai  itin daug dėmesio skiria savo išvaizdai, makiažui, rūbams, papuošalams. Tas grožis skirtas tik saviems, namiškiams. Marokas labai panašus į tokią moterį: mums, svetimšaliams, ypač vakariečiams, keistas ir egzotiškas, besilaikantis sunkiai suprantamų taisyklių, nesivadovaujantis mums žinoma logika ir tik saviems atskleidžiantis savo grožį. „West Express“ darbuotoja, Vyr. turizmo vadybininkė Giedrė Ilčiukienė pati panoro nukeliauti į Maroką ir pabandyti tą grožį surasti.

Jau nuo pat pirmų akimirkų Giedrė buvo labai nustebinta. Atvyko į Rabatą ir siaurutėje medinos gatvelėje rado savo nakvynės vietą. „Buvome iš anksto užsisakę kambarius vietinių marokiečių namuose. Mus mielai priėmė, tačiau, atrodo, kad nebūtų labai nustebę ir mums nepasirodžius. Patys iš spintų išsitraukėme patalynę ir pasiklojome lovas. Tuo metu šeimininkų duktė maudėsi mūsų duše greta lauko kiemelio. O paskui apsivilkusi pūkuota rožine pižama palydėjo medinos gatvelėmis nusipirkti vandens, kol jos mama paruošė vakarienę.“ – įspūdžiais dalinasi Giedrė. „Kitas smagus įvykis, kai vienas iš bendrakeleivių pamiršo automobilinį telefono pakrovėją. Jo nesėkmingai ieškojo pakelės degalinėse. Ir štai, iš vienos jų, pakeliui iš Feso į Ifraną, grįžo besijuokdamas.  Ne dėl to, kad pakrovėją pagaliau rado, o todėl kad rado jų visą maišą – deja, vitrinoje, nuo kurios niekas neturėjo rakto.“ – šypsosi pašnekovė.

Keliautoja pasakoja, kad Šefšauneną buvo verta aplankyti dėl mėlyna spalva nudažytų namų, aplink kylančių Rifo kalnų ir puikaus avienos su slyvomis ir migdolais troškinio. O Marakešas, labiau turistams pritaikytas miestas, yra kone vakarietiškas, nors kai kurie bandymai gan juokingi ir stebina keisčiausiose vietose. Pavyzdžiui, ispaniškame tapų bare nėra jokios bėdos gauti romo, tačiau prašymas paruošti juodos arbatos varo personalą į paniką ir po pusvalandžio pastangų baigiasi tradicine mėtų arbata konjako taurėje.

„Pakrantėje vėjų gairinama Savyra (Essaouira) paliko prieštaringą įspūdį. Miestelio centras aptvarkytas – nemažai gerų vietų pavalgyti, gražių vaizdų pafotografuoti. Savo riado terasoje datulėmis ir šviežiomis braškėmis šėrėm neįprastai žvalų vėžliuką, restoranuose valgėm šviežias jūros gėrybes ir gėrėm raudoną vyną iš arbatos puodelių. Tuo tarpu žengus 100 m nuo turistų išvaikščiotų centrinių gatvelių vaizdas buvo toks, kad pasijutome patekę į Sirijos miestą po bombardavimo – viskas apgriuvę, apleista ir šiukšlina...“ – su nuostaba nuotykius Maroke prisimena keliautoja.

Giedrė pasakoja, kad jos asmeninis atradimas, kuris nėra visai tradicinis Maroke, tačiau labai tinkamas žvarbokiems vakarams – tai latte arbata, gaminama išplaktu karštu pienu užplikius juodą arbatą. „Negaliu nepaminėti ir prancūziškojo palikimo – boulangeries – viliojančių šviežutėlėmis bandelėmis ir pyragaičiais. Užsukau į vieną tokią ir išsinešiau dvi kupinas visai nemažas dėžutes, o sumokėjau tik 40 dirhamų (~4 Eur) ir porą priaugtų kilogramų”.

Giedrė šioje kelionėje labai įsimylėjo kalnus. Įkopusi į Atlaso kalnus ir aušrą ten pasitikusi Giedrė sako, kad visiškoje euforijoje, nuo patirtos didybės ir tuo metu užplūstančio jaudulio. „Sunku žodžiais apsakyti!“, – aušros sutikimą kalnuose prisimena Giedrė.

Dar kelionės įspūdžiais gyvenanti Giedrė sako kopimui nebuvo pasiruošusi ir įsivaizdavo, kad tai bus pasivaikščiojimas. „Nuo kalnų kaimelio kalnų takais ėjome iki stovyklos visą dieną, tuomet, trumpai pamiegoję, 2 val. nakties visiškoje tamsoje, tik su žibintais rankose pradėjome 4 valandų kopimą. Sunkiausia buvo pusiaukelėje, kai jau atrodė, jog visai nebegali eiti, trūksta oro, o suvoki, kad eisi dar 2 valandas“, — sunkiausią momentą prisimena Giedrė.

Keliautoja prisimena, kad maždaug po pusvalandžio kopimo 3 žmonės iš grupės pasakė, kad daugiau eiti nebegali ir nori grįžti. Tada, anot Giedrės, kiekvienam reikėjo apsispręsti, ar sugebės eiti toliau, ar eis atgal. „Nors ir buvo labai sunku, vis tik nedvejodama pasirinkau kopimą, nes žinojau, kad vėliau savimi būčiau labai nusivylusi, nenorėjau pasiduoti, norėjau nors kartą gyvenime patirti, kas tai yra, kodėl žmonės kopia į kalnus“, – sako Giedrė.

Su savimi susitarti, keliautojos teigimu, padėjo grupės narių bendros dvasios kėlimas. Giedrė sutikti aušrą kalnuose rekomenduoja ir kitiems, tik pataria prieš kopimą pasiruošti. „Visada maniau, kad esu puikios fizinės formos ir vaikštau daug bei dviračiu važinėju, užsiimu joga, bet tikrai buvo labai sunku. Su bendražygiais juokėmės, kad būtų pravartu į televizijos bokštą laiptais palakstyti kelias dienas“, – juokiasi Giedrė.

Kad ir kokia kelionė bebūtų įspūdinga – dykuma, vandenynas, miestai, miesteliai – vis tik didžiausią įspūdį Giedrei paliko aušros sutikimas Atlaso kalnuose. Giedrė svarsto, kad galbūt todėl, kad užkopęs žinai, kad dabar jau niekas nebebus sunku ir gali įveikti bet ką!


Trys REKOMENDUOJU, kodėl ten verta keliauti:

- dėl gražios, įvairios ir unikalios gamtos;
- dėl staigaus, priverstinio ir neišvengiamo atjungimo nuo įprastos aplinkos ir kasdienybės;
- dėl galimybės pakeliauti laiku ir suprasti, kiek daug šiandien savo šalyje turime, kaip patogiai gyvename, kiek nedaug viso to būtinai reikia, bet kaip gera tai turėti.


Svajojate patys apsilankyti Maroke? Susisiekite su mumis el. paštu - keliones@westexpress.lt