Kaip rasti kelią į vietnamiečių širdis?

Vietnamas – itin kontrastinga ir spalvinga šalis, stebinanti nuostabia gamta, saugoma UNESCO pasaulio paveldo, neatrastais skoniais ir... chaosu. „Kultūriškai tai buvo didelis iššūkis. Tik priėmusi šalį tokią, kokia yra, ji priėmė mane“, – apsisprendimą beveik prieš metus su šeima išvykti gyventi į šią šalį prisimena menininkė AURELIJA JANKAUSKIENĖ ir pabrėžia, kad mokantiems anglų kalbą bei norintiems savanoriauti – čia atviros visos durys.

Vilniečių šeima – Aurelija, jos vyras Vytautas, du sūnūs ir kalytė, vardu Klara, įsikūrė didžiausiame Vietnamo mieste Ho Ši Mine (Ho Chi Minh City), buvusiame Saigone. Persikraustyti į Vietnamą paskatino vyro karjeros galimybės – jis dirba aviacij os srityje ir Vietname steigia pilotų mokymo centrą, tačiau pripažįsta, kad persikraustant į šią šalį visiems teko gerokai praplėsti mąstymą.

Kas labiausiai šioje šalyje buvo (o gal tebėra?) neįprasta? Kam turėtų būti pasiruošę norintys čia atvykti?

Pirmiausia, Vietnamo ekonomika sparčiai auga su 90 mln. gyventojų, tačiau kai kuriose srityse šalis primena Lietuvą prieš 20 metų. Vis dėlto tik 2000-aisiais, po du dešimtmečius trukusio karo, buvo atnaujinti ryšiai su pasauliu. Atvykus iš Lietuvos Vietnamas atrodo chaotiškas: daug žmonių, intensyvus eismas, miestuose prasta oro kokybė, žmonės nešioja kaukes, respiratorius. Aš pirmą kartą į šią šalį atvykau prieš dvejus metus. Tada mane labiausiai nustebino eismas, kuris pasirodė nesuvokiamas protu, o motorolerių gausa pribloškė. Bet jau pirmą kartą, pamenu, ryžausi sėstis ant taksi motorolerio. Ši patirtis neužmirštama. Rekomenduočiau visiems tai išbandyti. O dabar jau metus pati vairuoju motorolerį ir galiu pasakyti, kad žvelgiant iš šalies viskas atrodo daug baisiau, nei vairuojant pačiai. Retai, bet pasitaiko, kad motoroleriu važiuoju su savo dviem vaikais ir šunimi! Vietiniams tai įprasta. Esu mačiusi, kai motoroleriu važiavo keturi suaugę žmonės. Jau pripratau ir prie vietnamiečių įpročio miegoti pietų metu, tada jie gali miegoti bet kur: turguje, parduotuvėje, grožio salone, laikinai ant medžio pakabintuose hamakuose, netgi biure prie stalo. Valstybinėse mokyklose vaikai miega ant stalų. Yra įmonių, kurios dieną išjungia šviesas ir visi biuro darbuotojai miega savo darbo vietose.


„Į LANKOMŲ VIETŲ SĄRAŠĄ GALIMA ĮTRAUKTI BANOS KALVAS, APLANKANT IŠPOPULIARĖJUSĮ AUKSINĮ TILTĄ SU LAIKANČIOMIS RANKOMIS, IR IMPERATORIŲ MIESTĄ HUJĖ (HUE).“


Tiesa, vis dar stebina žmonių įprotis mesti šiukšles ant gatvės. Atrodo, miestas tvarkosi, bet dar tikrai yra kur pasitempti. Kita vertus, kaskart žaviuosi žmonių nuoširdumu, rodoma pagarba, nuolankumu, atiduodant grąžą abiem rankomis.

Kultūriniai, kalbos, tradicijų skirtumai... Ar lengva pritapti prie vietinių?

Svarbiausia – noras pažinti šalį ir priimti ją tokią, kokia ji yra, nesistengiant jos pakeisti. Priimti vietos gyventojus ir jų įpročius man labiausiai padėjo vietnamiečių kalbos pagrindai. Kaskart, prakalbusi vietnamietiškai, matau šypseną jų veide. Net ir minimalios vietnamiečių kalbos žinios suartina. Tiesa, pažinti Vietname gyvenančius užsieniečius man padėjo „ThetaHealing“ meditacinio pobūdžio technika, kurios mokiausi Lietuvoje ir užsienyje. Esu kviečiama vesti šios technikos praktikas Ho Ši Mine ir Hoi Ano (Hoi Ane) miestuose, tačiau šiuo metu didžiąją dalį laiko skiriu paveikslų kūrimui (www.MeaningArt.com).

Vietname daug galimybių savanoriauti. Pasitaikius galimybei, savanoriauju vaikų mokykloje. Per kalbų dieną juos mokiau lietuvių kalbos, deginome gintarą ir sužinojome, kad tai – ne akmuo. Labiausiai vaikams patiko lietuviškas žodis AČIŪ, jis sukėlė daug gerų emocijų! Pastaroji patirtis – jaunėlio klasės vizitas į mūsų namus, kur trimečiai gamino pakabučius iš polimerinio molio.

Mūsų draugai vietnamiečiai, turintys kaimo turizmo sodybą, ieško savanorio, galinčio mokyti vaikus anglų kalbos. Taip pat esu girdėjusi iš kaimyno amerikiečio apie jo patirtį savanoriaujant vaikų prieglaudoje. Taigi norintiems savanoriauti tereikia paieškoti, pasidomėti.

Kuo Vietnamas gali nustebinti keliautojus?

Į Vietnamą verta vykti nusiteikus keliauti, nes tai kontrastinga šalis su nuostabia gamta ir santykinai pigiomis paslaugomis. Populiarus keliavimo būdas yra skristi į sostinę Hanojų šalies šiaurėje ir keliauti žemyn į Ho Ši Miną pietuose, arba atvirkščiai – aplankant didžiąją šalies dalį. Drąsesni ir ištroškę ekstremalių potyrių ryžtasi įsigyti motociklus, motorolerius ir keliauti savarankiškai. Eismas Vietname chaotiškas, šalyje yra apie 45 mln. motorolerių, į eismo taisykles žiūrima tik įvykus eismo įvykiui.

Tad jei norite ekstremalių pojūčių, čia jų tikrai patirsite. Atvykus į galutinę stotelę, transporto priemonė paprasčiausiai parduodama. Tokia kelionė paprastai trunka 3–4 savaites, žinoma, viskas priklauso nuo paties žmogaus.

Papasakokite, kokius miestus, vietines įžymybes būtina čia aplankyti, norint pamatyti Vietnamo unikalumą?

Šalies šiaurėje verta aplankyti Kau Bango (Cao bang) provincij ą su įspūdingu kraštovaizdžiu, kriokliais, įkopti į 3,143 km Fan Si Pango (Fansipan) viršūnę – aukščiausią kalną Indokinij os pusiasalyje. Taip pat rekomenduoju paplaukioti Halongo įlankoje, kuri garsėja tūkstančiu uolų, kyšančių iš vandens, ir yra saugoma UNESCO pasaulio paveldo.


„Į VIETNAMĄ VERTA VYKTI NUSITEIKUS KELIAUTI, NES TAI KONTRASTINGA ŠALIS SU NUOSTABIA GAMTA IR SANTYKINAI PIGIOMIS PASLAUGOMIS.“


Daug įsimintinų vaizdų galima pamatyti kalnuotame Sa Pa mieste su kvapą gniaužiančiomis ryžių pakopomis, Fong Nia ir Ke Bango (Phong Nha-Ke Bang) nacionaliniame parke, kurį taip pat saugo UNESCO. Čia yra ir didžiausias pasaulyje atrastas Son Doongo (Son Doong) urvas: norintiems patirti visą urvų žavesį, susipažinti su unikalia ekosistema organizuojamos 3 dienų kelionės su nakvynėmis palapinėse. Tiesa, keliaujantiems į šiaurinę Vietnamo dalį pravartu pasitikslinti oro temperatūrą, esu girdėjusi, kad žiemą pasitaiko ir sniego. Centrinėje šalies dalyje rekomenduočiau vykti į Da Nango miestą pajūryje, kurį pirmąjį užėmė prancūzai, kolonizuodami šalį. Šalia yra mano mėgstamiausia vieta Vietname – tai senovinis Hoi Ano (Hoi An) miestas, saugomas UNESCO pasaulio paveldo, kur vakare gali pasijusti kaip pasakoje, kai į upę leidžiami vandens žibintai. Į lankomų vietų sąrašą galima įtraukti Banos kalvas, aplankant išpopuliarėjusį Auksinį tiltą su laikančiomis rankomis, ir imperatorių miestą Hujė (Hue), kur dalis istorinių paminklų taip pat saugoma UNESCO.

Pietuose, kur gyvename, yra Ho Ši Minas – didmiestis su oficialiais 8 mln. gyventojų. Keliaujantieji čia dažnai neužsibūna. Pietuose lankytinos vietos yra Dalato miestas ir Mekongo delta, į kurią verta vykti su nakvynėmis, kad patirtumėte visą jos egzotiką.

Žinomiausios Vietnamo salos yra Kon Dau (Con Dao) ir Fu Kuokas (Phu Quoc): pirmoji garsėja nuostabiais paplūdimiais ir mažai išvystytu turizmu, antroji – mažiau įspūdingais paplūdimiais, bet labiau išvystytu turizmu. Vietnamas turi gerokai daugiau salų, tačiau prieš ten keliaujant pravartu išsiaiškinti, ar užsieniečiams leidžiama į jas vykti.


AURELIJOS JANKAUSKIENĖS PATARIMAI KELIAUJANTIEMS Į VIETNAMĄ:

pamatyti / kažkas unikalaus: Hoi Ano miestas (Hoi An), Sa Pa miestas, Kon Dau salos, Fong Nia ir Ke Bango (Phong Nha-Ke Bang) nacionalinis parkas;

paragauti: pho sriuba su ryžių makaronais; ban mi – sumuštinis su prancūzišku batonu; nem cuon ar Goi cuon švieži ar kepti suktinukai su ryžių popieriumi; šviežios jūrų gerybės; švieži vaisiai (durianas, duonmedis (Jackfruit), papaja, drakono vaisius, kokosas, anona); vietnamietiška kava su kondensuotu pienu (Ca phe sua da);

norintiems savanoriauti: anglų kalbos mokymas; savanorystė švietimo, sveikatos, žemės aplinkosaugos srityse (daugiau informacijos www.cadip.org , www.gooverseas.com);

ko vengti: einant į šventyklas, namus, taip pat kai kurias mažesnes parduotuves, būtina palikti batus už durų; nelyginti vietnamiečių su kinais; rankomis neliesti kito žmogaus galvos;

ką par(si)vežti lauktuvių: šviežių ir džiovintų vaisių; džiovintų jūrų gėrybių; pintų lėkščių, dubenėlių, vietnamietiškų kepurių, medžio drožinių; skambančių vėjo varpelių; žuvų padažo (Nuoc Mam).