Dviračiais po Alandų salas

VILNIETĖ AUŠRA MIKELIONĖ GALI TIK DŽIAUGTIS: VIENAS IŠ JOS HOBIŲ – DRABUŽIŲ MODELIAVIMAS – TAPO ŠIOS MOTERS PROFESIJA, O KITAS – KELIONĖS DVIRAČIAIS DOVANOJO PAŽINTĮ SU DABARTINIU SUTUOKTINIU. „DABAR NESUDĖTINGŲ KELIONIŲ DVIRAČIAIS PO LIETUVĄ SU VYRU IŠ ANKSTO NET NEBE PLANUOJAME. TIESIOG SUGALVOJI IR VAŽIUOJI“, – ŠYPTELI PAŠNEKOVĖ. TAČIAU SAVAITGALINIAI PASIVAŽINĖJIMAI – TOLI GRAŽU NE VISKAS. SUTUOKTINIAI KASMET IEŠKO IR KELIONIŲ DVIRAČIAIS UŽSIENYJE – AUŠROS VYRAS TAIP YRA IŠMAIŠĘS NET MONGOLIJOS DYKUMAS. TAČIAU ŠĮKART SU AUŠRA KALBAMĖS APIE PASIVAŽINĖJIMĄ, KURĮ JI PATI VADINA POILSINIU – TAI KELIONĖ DVIRAČIAIS PO SUOMIJAI RIKLAUSANČIAS ALANDŲ SALAS.

TEKSTAS – Ievos Elvyros Kazakevičiūtės
NUOTRAUKOS – iš keliautojos asmeninio albumo

Kada ir kuo Jus taip sužavėjo kelionės dviračiais?

Dviračiai – mano aistra jau maždaug dešimtmetį. Per tokias keliones susipažinau ir su savo vyru. Dabar dažniausiai keliaujame kartu, nors jam įdomesnės kelionės, kuriose daugiau iššūkių. Keliaudamas automobiliu taip nepajusi šalies kraštovaizdžio, mėgstu sakyti – neužuosi kelionės, kaip važiuodamas dviračiu. Tuo labiausiai ir žavi kelionės minant. Dviračiu greičiau nei žygiuoti pėsčiomis. Ir privažiuoti gali visur, stabtelėti ir pabūti toje dvasioje, žvalgytis  kiek patinka, surengti iškylą, net ir vyno paragauti. Be to, nebelieka automobilio parkavimo problemos ir visi daiktai nuolat su tavimi. Tokiu būdu jau apvažiavome daug Lietuvos kampelių. Paprastai tokiose kelionėse 50 km per dieną yra normalus krūvis, o jei oras geras ir kelias lygus – galima numinti dar daugiau.

Pavasarį savaitę dviračiais keliavote po Suomijos Alandų salas. Kodėl nusprendėte vykti būtent ten?

Alandai jau kurį laiką sukosi mintyse, nes ne k artą girdėjome ten viešėjusių žmonių puikių atsiliepimų. Dabar net galiu sakyti, kad norėčiau ten važiuoti kasmet ir aplankyti vis kitas salyno vietas. Turime bičiulį, kuris organizuoja išvykas dviračiais Lietuvoje ir užsienyje, tad jis ir pasirūpino kelionės planavimu. Susirinko 16 žmonių grupė. Visi kartu valgydavome rytais ir vakarais. Kelionės organizatorius pasirūpino ir autobusiuku su priekaba, kurioje keliavo mūsų daiktai, taigi rūpintis nereikėjo beveik niekuo – buvo parinktas ir maršrutas, ir nakvynės vietos – geriau jau vargiai begalėtų būti (šypsosi).

Papasakokite daugiau – kaip atrodė Jūsų savaitė Alandų salose? Kokia paprastai būdavo dienos programa?

Nuo ryto keliaudavome, kur patys norėdavome – sutardavome grupės susitikimo vietą ir laiką vakare arba susitikdavome prie kelto į kitą salą. Kiek esu keliavusi dviračiais su grupe, žmonės dažnai natūraliai išsibarsto. Tiesiog kiekvienas turi savo individualų važiavimo tempą, skirtingus interesus, kas kam įdomu, kas kur nori sustoti ir ką pamatyti. Paprastai gidas pataria, ką toje distancijoje verta aplankyti, ir visi keliauja savo greičiu. Dabar jau beveik visi turi navigaciją, bet kartais neprireikia ir to, užtenka vadovautis kelio ženklais ir nuorodomis. Taigi važiuodami galime ramiai pasidairyti, apžiūrime lankytinus objektus. Per dieną nuvažiuodavome įvairias distancijas, nuo 30 iki 50 km. Kiekvienas gali rinktis – tarkim, važiuojant tiesiai susidaro 30-ies kilometrų atstumas, bet kas nori apsižvalgyti, gali rinktis ilgesnį maršrutą.

Nakvodavome stovyklavietėse, palapinėse. Valgydavome stovyklos sąlygomis, tačiau visuomet būdavo pasirūpinta karštu maistu pusryčiams ir vakarienei. Dienos metu keliautojai maitinasi atskirai, todėl užsukdavome į vietos parduotuves, turėdavome iš namų pasiėmę atsargų pakramsnoti. Tiesa, tokia kelionė neskirta lankyti restoranams ar kavinėms. Aišku, sostinėje yra kur pavalgyti ir maitinimo įstaigose, tačiau mažose salose – ne, ten patenki į pačią tikriausią gamtos apsuptį. Kelionės metu dažnai „šokinėjome tarp salų“ – t. y. pervažiuoji vieną salą, sulauki kelto, persikeli, važiuoji toliau. Kai kurie persikėlimai trunka vos 15 minučių, kiti – truputį ilgiau, tačiau visur yra bevielis internetas ir kiti patogumai, tad laikas tikrai neprailgsta. Toks „šokinėjimas“ iš salos į salą suteikia kelionei žavesio. Kai kurios salelės mažos, vos kelių kilometrų, – jas pervažiuodavome greitai, o didžiausioje saloje, kurioje įsikūrusi ir Alandų sostinė Mariehamna, jau nuvažiavome apie 70 km.

Ar toks keliavimo būdas nevargina? Ar po savaitės tokių atostogų nereikėjo papildomo poilsio?

Ką jūs... Alanduose puikūs, lygūs keliai, automobilių ten mažai. Nė karto neteko važiuoti net žvyrkeliu, o kai keliai tokie puikūs, tai ir nuovargio nesijaučia. Ne veltui tos salos vadinamos žvejų ir dviratininkų rojumi! Visą kelionę lydėjo puikus oras, graži gamta, iš abiejų pusių – vanduo, tad jautiesi kaip mažame žemės rojuje, kažkur pasaulio pakraštyje... Keliavome paskutinę gegužės savaitę, tad šalta tikrai nebuvo, kasdien – giedra. Tokia kelionė būtų lengvai įveikiama ir dviratininkams mėgėjams – su jokiais dideliais iššūkiais nesusidūrėme. O dėl to, kad ten nėra įprasto žmonių šurmulio, Alandų salos pasirodė kaip tikra ramybės oazė. Tiesa, galbūt tokia kelionė labiau subalansuota suaugusiems, bet manau, kelią lengvai būtų galima įveikti ir su vaikais, ypač jei jie noriai miega palapinėse.

Kokia gamta vyrauja Alandų salyne? Kiek ji paliesta civilizacijos?

Šios salos man priminė tikrus skandinaviškus trolių kelius iš pasakų – daug akmenų, uolų, ant kurių užlipus atsiveria puikiausios panoramos. Juokiausi, kad viskas man ten atrodė kaip nykštukų sala. Tarkime, vietos pušys tokios neaukštos, tarsi viskas būtų dirbtinai sumažinta... Jos tokios nedidukės, kad net nuo vėjo nenulinksta. Dominuoja uolos, galbūt dėl to augmenija žemaūgė. Be to, kas mėgsta žvejoti, čia taip pat atras ką veikti – pora vaikinų iš mūsų grupės turėjo meškeres, kurias kelionės metu labai sėkmingai naudojo. Sužavėjo ir paukščių gausa: pabudę ryte stovyklavietėje išgirsdavome visą simfoniją. Matėme ir nemažai briedžių. Visa ta gyvūnija ten atrodė daug arčiau, nei ją matai Lietuvoje. Gal dėl to, kad neapleidžia tas ypatingas sumažintos aplinkos įspūdis: mažos pušelės, maža sala, – apima malonus jaukumo jausmas. Smėlio paplūdimių ten nėra. Sakyčiau, pliažai panašūs į tokius, kokius Lietuvoje turime prie ežerų. Kai kur jūra tarp salų tokia sekli, kad ten supilti nedideli pylimai pravažiavimui, nes keltas ten neplauktų. Tokie vaizdai – tikrų tikriausias poilsis akims. Iš visų pusių vanduo, žydras dangus, žaluma – visa tai tiesiog užliūliuoja.

Radome ir daug puikių bažnyčių. Visos labai senos ir gražios, todėl pakeliui stengdavomės neaplenkti nė vienos. Dažniausiai jos atidarytos – tikrai itin jaukios ir mielos. Bičiuliai, užsukę į tokią bažnytėlę, sutiko kunigą, kuris jiems net varpais paskambino, o vėliau aprodė savo auginamas avis (juokiasi). Matosi, kad avininkystė ten – populiarus užsiėmimas. Rodėsi, pats kunigas irgi džiaugėsi lankytojais – matyt, ne taip dažnai jų sulaukia... Iš tiesų, mažesnėse salose kartais nepamatydavome nė vieno žmogaus. Didesnėse matėme įrengtų namukų – ten savaitgaliais poilsiauti mėgsta skandinavai. Labai įsiminė originalios vietos gyventojų pašto dėžutės. Paprastai jos pastatytos toliau nuo namų, arčiau kelio, ir kiekviena kažkaip savaip papuošta – stengiausi nufotografuoti beveik kiekvieną, kurią pamatydavau (šypsosi).

Ar galėtumėte pasakyti, kad atradote savąją salą – tiesiogine ar perkeltine prasme?

Tai tikrai yra vieta, į kurią mielai sugrįžčiau. Taip pagalvojau vos peržengusi namų slenkstį. Tie, kas myli gamtą, kas mėgsta aktyvų poilsį ir ramybę, kam reikia ne urbanistinio keliavimo ar papildomo adrenalino, tiems tokia kelionė ideali. S alose persmelkia ypatingas saugumo, ramybės jausmas. Matėme, kaip vaikai iš namų iki autobusų stotelių atvažiuoja dviračiais, juos numeta čia pat, stotelėje, ir autobusiuku toliau keliauja į mokyklą. Vakare jie grįžta, susirenka tuos dviračius iš ten, kur palikę, ir mina namo (juokiasi). Keliaujant po Alandų salas baimintis dėl saugumo tikrai neverta.


AR ŽINOJOTE, KAD...

- Alandai (šved. Åland, suom. Ahvenanmaa) – Suomijai priklausančios salos Baltijos jūroje.
- Salas nuo Švedijos skirianti Baltijos jūros dalis dar vadinama Alandų jūra.
- Iš ~6 500 salų – gyvenamų tik apie 80.
- Nors salos priklauso Suomijai, gyventojų daugumą sudaro švedai.
- Salose itin dažnai atsiskaitoma Švedijos kronomis.
- Dauguma salų uolėtos, sudarytos iš granito.
- Didžiausios salos – Alandas, Lemlandas, Ekerė (Eckerö), Fėglė (Föglö).
- Administracinis centras – Mariehamna (Marianhamina).

Tai salos, tokios artimos ir lengvai pasiekiamos ieškantiems ramybės ir tikro buvimo gamtos apsuptyje. Čia lengva pamiršti spartų gyvenimo tempą, telefonus ir facebooką. Čia norisi gerti ramybę.