Černobylis – grįžimas laiko mašina į praeitį

Pasaulį sudrebinęs serialas „Chernobyl“ sulaukė didžiulio populiarumo ir viso pasaulio gerbėjus tiesiog prikaustė prie televizijos ekranų. Viršijęs visus šiuolaikinių serialų rekordus, jis ne tik išpopuliarino Lietuvos vardą (čia buvo filmuojama didžioji serialo dalis), bet ir priminė, kad tai buvo viena skaudžiausių katastrofų per visą žmonijos istoriją. Praėjus 33 metams, Černobylio apylinkės vis dar yra negyvenamos, radiacijos lygis čia vis dar aukštas, tačiau visi norintys, ekskursijų metu gali savo akimis pamatyti, kas liko iš kadaise klestėjusių miestų ir kaip atrodo žymioji elektrinė. Pasirodžius serialui, kelionių į Černobylį padaugėjo net keliolika kartų – dabar ten plūsta minios turistų!

Kodėl žmones traukia tokia pavojinga vieta? Pabandėme atsakymą rasti „West Express“ darbuotojos – Sigitos Samoškaitės pasakojime, kuri prieš keletą metų pati lankėsi Černobylyje.  

Kada lankeisi Černobylyje?

2016 m. gegužės 7 dieną.

Kaip apsisprendei keliauti ten? Nebuvo abejonių?

Man buvo 6 metai, kai sužinojau apie Černobylį. Močiutė neleido eiti žaisti į lauką ir pasakojo, kad gali būti pasaulio pabaiga, liepė melstis. Vėliau pažiūrėjau keletą meninių filmų apie tą katastrofą, perskaičiau Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“, kuri paliko labai stiprų įspūdį. Su draugais lankėmės Kijeve ir nusprendėme nepraleisti progos aplankyti tokią unikalią vietą.


„VAŽIAVOM PER APLEISTĄ MIESTĄ, KLAUSĖME TO ĮRAŠO, PAMENU – ŠIURPULIUKAI PO KŪNĄ LAKSTĖ!“


Koks pirmas įspūdis/jausmai aplankė nukeliavus ten?

Iš pradžių viskas atrodė įprastai: žalia, gražu, dangus mėlynas. Visai kitas vaizdas atsiveria mieste. Įvažiuojant į Pripetę (labiausiai nukentėjęs miestas yra būtent Pripetė), gidas autobuse užleido originalų įrašą, kuris buvo leidžiamas kaip instrukcija evakuojant žmones. Važiavom per apleistą miestą, klausėme to įrašo, pamenu – šiurpuliukai po kūną lakstė!

Ką aplankei? Kas labiausiai nustebino, paliko didžiausią įspūdį?

Aplankėme Pripetės mokyklą, vaikų darželį, atrakcionų parką, parduotuvę, keletą gyvenamųjų namų. Vaikščiojome pagrindinėmis miesto gatvėmis. Privažiavome labai arti sprogusio reaktoriaus. Tiesa, dabar jis po apsauginiu skydu, bet ten radiacijos spinduliuotė didelė, todėl gidas griežtai nurodė, kiek laiko galime skirti nuotraukoms ir apžiūrai. Įspūdį paliko gamta, atsikovojanti savo teritoriją iš žmonių. Dar įspūdinga tai, kad buvimas šiame mieste yra tarsi grįžimas laiko mašina į praeitį. Žaisliukai darželyje, plakatai su lozungais mokykloje, vienodai ar labai panašiai įrengti gyvenamieji butai (tiksliau tai, kas iš jų liko). Visa tai priminė man vaikystę, viskas buvo matyta.

Įspūdį paliko ir močiutė, kurios sodybą lankėme. Ji po katastrofos buvo evakuota, tačiau vėliau sugrįžo ir visą savo likusį gyvenimą nugyveno savo sodyboje. Ji laikė naminius gyvūnus, valgė vietoje užaugintą maistą, sulaukė gana garbingo amžiaus ir mirė nuo senatvės, o ne nuo radiacijos. Tai nepaaiškinama.


„TIKRAI NEREIKIA BIJOTI DĖL RADIACIJOS, VISKAS APGALVOTA, PATIKRINTA, TIKRAI SAUGU.“


Ar buvo baisu?

Baimės nebuvo. Gal labiau liūdesys, užuojauta. Turėjome išsinuomavę dozimetrus, kurie cypia, jei radiacijos kiekis viršija normą. Tai buvo vietų, kur važiuojant autobuse gidas įspėjo, jog tuoj bus neįprasta vieta (tarkime, kur gulėjo kokios radioaktyvios nuolaužos). Staiga visi dozimetrai ima signalizuoti lyg pašėlę, bet po kelių sekundžių liaujasi. Todėl labai svarbu visuomet sekti gidą, klausytis nurodymų, kur galima eiti, kur negalima. Nereikėtų liesti daiktų ar tuo labiau vežtis kokių „suvenyrų“.

Ar teko valgyti Černobylyje?

Valgėme pietus, bet buvo nelabai skanu. Todėl gal vis dėlto rekomenduočiau turėti savo užkandžių.

Ar kitiems rekomenduotum keliauti į Černobylį?

Fantastiška patirtis. Tokia teminė kelionė, kuri įsimena visam gyvenimui. Tikrai nereikia bijoti dėl radiacijos, viskas apgalvota, patikrinta, tikrai saugu. Jeigu galima rinktis gidą, įdomiau ir detaliau pasakoja rusakalbiai, o anglakalbiai juokelius laido ir lakoniškai plepa. Svarbu tai, kad kelionę reikia planuoti iš anksto – užsakinėjome mažiausiai prieš savaitę ar dvi. Sunku nustebinti šiuolaikinį žmogų – daug kur būta, daug kas matyta, bet ši patirtis – unikali.