Mažojo Indijos vandenyno stebuklo skonis

Vėlyvas geliantis ruduo Europoje. Kiekviena darbo diena tarsi sunkia iš manęs paskutinius gyvasties syvus. Na, gal kiek per stipriai pasakyta. Neturiu teisės neturėti gyvasties. Pas mane ateinantys žmonės nori matyti besišypsančią, energingą ir labai profesionalią darbuotoją. O aš, atrodo, „pagaliau“ labai pavargau ir pradedu manyti, kad turiu pabėgti ir iškeliauti ten, kur šilta, kur daug saulės, kur žmonės ilsisi ir šypsosi. Gal reikia kelti sparnus į mano numylėtąją Meksiką… Aštuntą kartą? Bet juk pasaulis per mažas, kad aštuntą kartą sugrįžtum į tą pačią šalį ir ne naujų įspūdžių, o poilsio. Gal į Kosta Riką – tikro gyvenimo, gamtos grožio… Labai norėčiau vėl panirti į Pura Vida, bet... Ši kelionė jau suplanuota rudeniui. Pamąsčius sprendimą padaryti buvo labai lengva. Turiu pamatyti šalį, kuri pirma pasaulyje laimėjo kovą su teroristai ir į kurią iki 2009 m. net mūsų Užsienio reikalų ministerijai nebuvo rekomenduojama vykti. Aš turiu pamatyti tą žemę, kuri taip visiems patinka.

Šypsenos akyse, veide, širdyje Skrendame į Kolombą. Galvotrūkčiais perbėgame tranzitinį tašką – Frankfurtą ir… Dešimt valandų skrydžio. Jos ilgos ir slenka iš lėto. Kvaila, bet taip ir neišmokau miegoti skrisdama lėktuvu, nors jau tiek metų dirbu šį darbą ir vis tenka skristi. Nuovargis smelkiasi į visas kūno ląsteles, bet jį išsklaido begalinis šilumos, saulės, žalumos ir nuostabių žydinčių atogrąžų gėlių kvapo ilgesys. Atostogos. Kūnui ir sielai. Leidžiamės Kolombo oro uoste. Naktis, keistas jausmas, kai aplinkiniai nerimsta išeiti. Tarsi atskridai ne ten, kur žadėjai. Laukiu imigrantų eilėje. Laikas vis taip pat slenka iš lėto, žmonės pavargę, bet man atostogos ir su pareigūnu visai maloniai apsikeičiame šypsenomis. Labiau nei oras šildo šiltas partnerių sutikimas – šypsenos akyse, veide, širdyje. Nuostabių orchidėjų girliandos papuošia krūtinę. Išėjusi į lauką įkvepiu – švelnus gėlių kvapas, laisvė, nevaržomos gamtos pojūtis. Ilgas kelias iš Kolombo oro uosto į Habaraną. Tačiau kiekviena minutė, praleista kelyje, suteikia galimybę žvalgytis aplink, klausantis malonaus gido Džagato balso. Nepajuntu, kaip užliūliuoja žalias švelnus peizažas. Panyru į Šalies kaip nė viena kita transą. Dvylikai dienų. Pagaliau „Cinnamon Lodge“. Viešbutis, kuriame viskas, net ir rankšluosčiai, kvepia cinamonu. Aplink jaučiu laisvę ir gaivališką gamtos platybę.

Niekada gyvenime nebuvau sutikusi didesnio šalies geros valios ambasadoriaus kaip gidas Džagatas (Jagath Jayawickrama). Mane apstulbinusi frazė ant jo marškinėlių „didžiuojuosi būdamas Šri Lankos gyventojas“ pasirodė esanti tik „eilinis, kad ir neįprastas, šūkis“. Tai žmogaus gyvenimo būdo išraiška! Kiekvienas žingsnis, kiekviena pasakojimo dalelė persmelkta pasididžiavimu savo kraštu, tradicijomis, kultūra, istorine raida. Toks nuoširdus didžiavimasis savo šalimi, mokėjimas bendrauti ir stulbinamos profesinės žinios – derinys, vertas milijono ir… tenkantis kiekvienam keliautojui. „Kiekvienas žmogus, pasirinkęs kelionę į Šri Lanką, kai pasaulyje yra dar 164 šalys, – mūsų VIP“, – sako gidas. Jam antrina žmonių požiūris į atvykėlius – nuo lūpų nedingstanti šypsena – absoliučiai visų, kuriuos sutinkame. Net ir arbatmedžių plantacijose esančio fabriko vadovas atvykėlių laukia net keturias valandas po darbo, kad aprodytų gamyklą (ir net ne didesnei žmonių grupei, o tik dviem pavieniams keliautojams). Kas rytą sudėti delnai ajubovan (pasisveikinimas) ir plati šypsena – veide, akyse, širdyje. Lieknas kaip stiebelis berniukas, tempiantis lagaminus, nuoširdžiai šypsodamasis dėkoja už šimtą rupijų (ne visai vieną dolerį) – tokį svarbų jo „didžiojo darbo“ įvertinimą. Viskas ne taip, kaip kitur. Ir taip kiekviename žingsnyje: moterys dirba kelio darbus ir kauptuku dailiausiai lygina žvyrą, žvejai sėdi ant stiebų vandenyne ir su žibaline lempa laukia „savo gyvenimo žuvies“. Nuoširdi ir paprasta reakcija į užlietą kelią – bristi priešais automobilį, net nesusimąstant, kad gali pavojinga. Šioje šalyje išeitis visada viena – žmogiška, paprasta reakcija, o ne „civilizacijos laimėjimai“. Šalies gyvavimo laikotarpiu rankomis iškasti ežerai, karaliai visais amžiais mokėjo atlyginimus tarnams. Čia niekada nebuvo vergų. Pirmuosius atsivežė anglai dirbti arbatmedžių plantacijose, nes vietiniai atsisakė dirbti už per mažą atlygį. Išdidūs ir nuoširdūs žmonės (sinhalai – „liūto kraujo palikuonys“), dažnai gyvenantys net pasaulinės krizės krečiamiems europiečiams nesuvokiamomis sąlygomis, bet nuoširdžiai besidžiaugiantys tuo, ką jiems duoda gamta, siekiantys išsilavinimo. O kur dar nepakartojamas požiūris į pretenzijas ir problemas: lai būna taip, kaip jie nori, mums tai netrukdo, jei jiems nuo to geriau. Budistų vienuoliai, apsigaubę ryškiai oranžine drobule ir gyvenantys pagal „septynių būtinų daiktų“ principą. Pasirodo, žmogui gali užtekti ir tiek?! (Net drabužis – drobulė, įgavusi spalvą nuo natūralaus antiseptiko – ciberžolių, – iš tikrųjų kažkada buvo įkapės. Į jas suvyniodavo mirusįjį ir palikdavo miške žvėrims suėsti. Likusias kruvinas įkapes vienuoliai surinkdavo, plaudavo, virindavo, vėliau dar įdėdavo ciberžolių ar šafranų ir džiovindavo kaitrioje saulėje. Dėl tokio drabužio galėjo nebijoti – jo niekas niekada nepasisavins. Mintys buvo nukreiptos tik dvasinio tobulėjimo link.)

Keisčiausia uola – Sigirija. Nesuvokiamai status kalnas, kadaise buvęs tėvažudžio karaliaus Kashyapos „dangiškųjų“ rūmų pamatas. Visą gyvenimą užsitęsusi „savanoriška tremtis“ ir istorija, atskleidžianti niekšybės bei tuštybės esmę. Pamokanti, šiurpinanti, tokia, kokios jokioje kitoje šalyje neišgirsi. Gyvybė – už brangiausią turtą, vandenį. O kur dar karaliaus Rawanos ir Indijos karalienės Sitos istorija... Dambulos uolos, kuriose įsikūrę vienuoliai priglaudė besislapstantį princą, ieškantį ne turtų, o tikėjimo ir gyvenimo prasmės. Nenusakoma aura tvyro aplinkoje. Šioje šalyje nuo 1975 m. nė vienas gyvūnėlis negali būti nužudytas, todėl pilna benamių šuniukų, kurie draugiški ir pažymėti mėlynais ar raudonais antkakliais – tai patvirtinimas, kad jie paskiepyti ir saugūs žmonėms. Nuostabiausių rūmų ir šventyklų griuvėsiai Polonaruvoje. Gyvenimas, paremtas filosofine nuostata, kad Dievai žemėje yra Tavo Tėvas ir Motina – Ama ir Tata. Juos prižiūrėti ir saugoti iki paskutinės jų buvimo šioje žemėje dienos – vaikų pareiga, užtikrinanti ramią ir pagal galimybes aprūpintą senatvę. Visuomenėje tai sėja stabilumo grūdą. Pina – geras darbas, kurį žmogus daro spontaniškai ir kuris „sugrįžta blogųjų darbų atpirkimu“. Nuostabu. Šalis kaip nė viena kita. Budos Danties šventykla Kandyje – žmonės visą gyvenimą (kartais net kelios kartos) laukia „eilės“ pamaitinti ten gyvenančius vienuolius. Juk tai labai svarbus sąlytis su mokytoju Buda. Šioje šventykloje ir aura ypatinga – mintys grynos ir vaiskios. Panašiai jaučiausi mūsų Šiluvoje ar Piemenėlių bažnyčioje Izraelyje. Šventykloje, kaip ir pas mus, degamos aliejinės žvakelės ir prašoma sveikatos artimiesiems. Ir klojamas gyvų gėlių kilimas. Mes taip pat paliekame nuostabių violetinių lotosų žiedų už savus ir už juos visus, čia gyvenančius. Beje, kreiptis į Budą ar pasimelsti jo relikvijoms žmonės ateina tik tada, jei jau niekas nebesuteikia paramos, nes svarbiausias filosofinis priesakas „Būk pirmiausia pats sau Dievas, tada būsi ir kitiems“ čia labai svarbus kiekvienam ir jo tikrai laikomasi. Induistų šventyklose atliekant ritualą nuo bėdų, nužiūrėjimo ar skausmo daužomas kokosas. Manoma, kad jei kokosą sviesi į žemę labai stipriai, vargai, bėdos ir problemos išlakstys į šalis taip pat greitai, kaip ir dūžtančio kokoso gabalėliai. Nesikartojantys peizažai – vešli atogrąžų augalija, o vos pakilus į kalnus – pušelės ir medžiai, kuriuos kuo puikiausiai atpažįsta akis. Mūsų gamta! Čia? Ji tokia neįprasta atogrąžų šaliai, esančiai vos už 500 km nuo pusiaujo. Šalis kaip nė viena kita.

Švelnus arbatos kvapas. Salą dažnas įsivaizduoja kaip nesibaigiančias arbatmedžių plantacijas. O juk šie į bonsus panašūs maži krūmeliai auga tik labai nedidelėje priekalnių ir kalnų teritorijoje, vadinamoje Nuwara Eliya. Tam tikrame aukštyje, tam tikroje vietoje. Tačiau vertinama visa arbata: viena – dėl subtilaus nestipraus skonio ir kvapo (aukštikalnių – „Orange Pekoe“), kita – gaivinanti dienos arbata („Broken Orange Pekoe“), o priekalnėse ar nedideliame aukštyje auginama arbata („Dust“) vertinama angliškos arbatos su pienu mėgėjų – tai pati stipriausia arbata, turinti daug taninų ir stipriai tonizuojanti. Jei jau pradėjau pasakoti skonio potyrius, atskirą savo pasakojimo apie šį nuostabų kraštą dalį reikėtų skirti Šri Lankos virtuvei. Nors ir labai mažytė, ši sala kupina nepakartojamų kvapų ir skonių. Jau pati regiono virtuvė labai įvairi, o turint omenyje, kad net tuos pačius patiekalus gamina milijonai skirtingo tikėjimo, patirties ir pasaulėžiūros šeimininkių, galima tik įsivaizduoti, kokią patiekalų įvairovę čia galima rasti. Net atskiros gyventojų grupės – „daugumos“ ir „mažumos“ – turi savo maisto gaminimo ir ragavimo tradicijas. Taip jau nutiko, kad mums bekeliaujant nebuvo daug galimybių paskanauti tikrosios, tradicinės, virtuvės patiekalų, paprastai verdamų kaimo vietovėse ar privačiuose namuose. Su gidu juokavome, kad jei paprašytume kurios jo pažįstamos šeimininkės pasidalyti gardžiausių savo patiekalų receptais, reikėtų jos namuose praleisti kone savaitę, kol užsirašytume bent vieną tikslų receptą. Juk kiekviena šeimininkė gamina panašiai: saujelė to, žiupsnelis ano, pabarstome vos vos. Taigi receptų, deja, neparsivežėme, bet ragavome ragavome ragavome... Reikia pripažinti, kad, kitaip nei daugumoje pasaulio šalių, Šri Lankoje net ir viešbučiuose yra labai daug tradicinės virtuvės pavyzdžių, atspindinčių visų šalyje gyvenančių tautų ir tautelių skonį beikulinarinę išmonę. Štai tradiciniuose sinhalų patiekaluose vyrauja šalyje auginami vaisiai ir daržovės, o tamilų virtuvė panaši į Pietų Indijos skonių paletę. Pakrantėje, žinoma, maisto pagrindą sudaro jūrų gėrybės. Indijos vandenynas ir upės – pakrančių gyventojų „maitintojai“. Beje, būtent pietinėje pakrantėje labai juntama ir „atvykėlių“ įtaka – arabų, malajų, maurų, portugalų. O kalnuotose šalies vietovėse juntamas olandų ar anglų įtakos „poskonis“. Labai smagu daugelio patiekalų pavadinimų (ar receptų) pastebėti žodį temper – taip nurodoma, kad patiekalas gamintas ar jį reikia kepti su prieskoniais ant atviros ugnies. Ne paslaptis, kad tai portugalų žodžio temperado darinys, reiškiantis specifinį maisto gamybos būdą – kepti ant atviros ugnies barstant prieskoniais. Beje, paveldėdami ar pritaikydami atvykėlių patiekalus Šri Lankos gyventojai „nepamiršo“ pagardinti jų savo prieskoniais. Aštrumo ir saldumo deriniai jiems suteikė visiškai kitokį skonio atspalvį ir vargu ar kuris atvykėlis, valgydamas dabartinį Ceilono kalėdinį pyragą, pagalvotų, kad šis vaisių išspaudų ir prieskonių kepinys, nepaprastai turtingas įvairialypių skonių, turi europietiškas šaknis. Beje, ne pro šalį būtų paminėti, kad šeimose tradicinių patiekalų receptai akylai saugomi ir perduodami iš kartos į kartą kaip pasididžiavimas šeimininkų gebėjimais ir kūrybingumu.

Reikia pripažinti, kad vis dėlto šios šalies virtuvėje karaliauja ryžiai. Jie sudaro pagrindų pagrindą visų bendruomenių ir etninių grupių patiekalų receptuose. Šalyje  orint sinhalų kalba pasiteirauti, ar jau valgei, pažodžiui išverstas klausimas skambėtų taip: ar jau valgei ryžių? Todėl paprasti vidurdienio pietūs yra sinhalietiškas aitriojo ryžių troškinio (curry) variantas, kurio „apimtis“ teko išbandyti ir vienam mano pažįstamam. Istorija tikrai smagi ir būtų galima ją pasakoti visiems, susiruošusiems į Šri Lanką ir žadantiems susipažinti bei pasimėgauti šalies maisto kultūra. Tąsyk po ekskursijos užsukę į vieną žinomą Kandžio miesto restoraną pietų, nutarėme paskanauti patiekalų á la carte – kalbėdami apie mūsų dar laukiantį apsilankymą Budos Danties šventykloje nusprendėme lengvai užkąsti. Vienam mūsų užsisakius midday curry padavėjas dar pasitikslino, ar tikrai norime lengvai užkąsti, bet, sulaukęs teigiamo atsakymo, kiek pakeltais iš nuostabos antakiais nuskubėjo vykdyti užsakymo. Visiems jau įpusėjus valgyti lengvus pasirinktus užkandžius, kolega vis dar nekantraudamas laukė savo užsakymo ir mėgavosi Šri Lankos lagero tipo alumi „Lion Lager“. Kai pagaliau pamatėme ateinantį padavėją… su padėjėjais, kurie nešė kolegos patiekalą, visi prapliupome kvatoti. Ant stalo buvo padėta ryžių ir vištienos, baklažanų, žuvų troškinio, mangų ir aitriųjų paprikų padažo, krevečių traškučių, keptų svogūnų, kalmarų žiedų ir… Pats „užsakovas“ juokėsi, ko gero, labiausiai, nes prieš paimdamas valgiaraštį buvo garsiai pareiškęs, kad švediško stalo pietų jis nenori, nes taip pat linkęs tik užkąsti. Ir štai, užuot išsirinkęs kelis patiekalus iš vienoje restorano pusėje paruošto švediško stalo, jis sau užsisakė švedišką stalą... ant savo stalo. Beje, svarbu paminėti, kad, kaip ir kai kuriose kitose Azijos tautose, „tikriausi“ aitriojo ryžių troškinio valgymo įrankiai yra... pirštukai. Taip, taip – sinhalai iškilmingomis progomis (beje, būčiau pamiršusi paminėti, kad Šri Lankos gyventojai labai mėgsta linksmintis ir švenčia visas įmanomas šventes, matyt dar ir todėl nuolat šypsosi, juk gyvenimas – nesibaigianti šventė!) valgo rankomis ir tada maistas dar skanesnis. „Jame lieka dar ir mūsų džiaugsmo energija“, – tvirtina gidas. Tokių ar panašių potyrių Šri Lankoje apstu. Tačiau, ko gero, būčiau nesuprasta mūsų gido Džagato ir būsimų keliautojų, jei nepasakyčiau, kas mane šioje šalyje sužavėjo labiausiai. Visų pirma tai kokosų cukrus, unikalus „galvinio cukraus“ pavyzdys, kurį galima grūsti ir naudoti tiek gėrimams, tiek saldiesiems patiekalams pagardinti, ir, žinoma, nepakartojamas mangų bei aitriųjų paprikų padažas, tinkantis kaip ryžių, mėsos, garintų daržovių, žuvų ir net saldžiųjų vaisių pagardas. Būčiau jo paskanavus ir gryno, bet net mano, kaip draugai juokauja, nedegančiai gerklei ir skrandžiui aštrumo buvo per daug. Teko gesinti ryžiais (šią pamoką, beje, buvau išmokusi jau Tailande – nuo deginančių pipirų nepadeda niekas – nei vanduo, nei duona, tik paprasti garinti ryžiai). Ryžių įvairove, matyt, gali pasigirti visos Azijos šalys, tačiau Šri Lankoje mano mėgstami buvo raudonieji. Grįžusi į Lietuvą jų netikėtai radau parduotuvėje „Iki“. Pasaulis mažas! Tačiau nei kokosų cukraus, nei nuostabiojo mangų ir aitriųjų paprikų pagardo, deja, Lietuvoje dar nėra. Gal ir gerai, kad nėra. Liks noras grįžti jo paskanauti. O jau saldžių kaip medus ananasų, nesuskaičiuojamos mangų įvairovės, rambutanų, garcinijų.... Nuostabių potyrių sala tiek sielai, tiek skrandžiui, tiek protui. Ir netikėkite tais, kurie internete rašo, kad nerado, ką valgyti, ar viskas buvo neskanu... Neieškant naujų skonių, kvapų ir potyrių nėra ko važiuoti į šią nepakartojamą salą. Ją reikia „skanauti“: klausa, regėjimu, uosle ir

burna. Tada užlieja nepakartojami įspūdžiai ir ateina „Mažojo Indijos vandenyno stebuklo“ suvokimo pilnatvė, kurią ilgesingai išsivežame namo. Kaip ir priesaką, kad juodoji arbata nė kiek ne prastesnė nei žalioji, tik reikia mokytis ją naudoti. Ir maistas turi būti skanaujamas, o ne kemšamas.

Gyvenime toks svarbus dalykas kaip mokymasis, atrodo, šią tautą lydi kiekviename žingsnyje. Humanizmu paremta filosofija atsispindi ir istorinėje šalies raidoje. Karaliai karui skirdavo vietą ir laiką, o viename mūšyje jie net susitarė „savotiškai dvikovai drambliais“, kad išsaugotų savo karių gyvybę. Žinoma, istorinėje aplinkoje yra ir kitų dalykų – valdžios ir turtų troškimo, būdingo žmogaus prigimčiai, todėl mokytis budizmo filosofijos (ne religijos) reikia visą gyvenimą. Ir nesvarbu, kad pagal šią filosofiją žmonės neturėtų valgyti mėsos ir gerti alkoholio, modernėjančios visuomenės atstovai geria araką (vietinį viskį, verdamą iš raudonųjų kokosų sulčių) ir valgo mėsą, bet niekada

nepamiršta būti „Dievu sau ir artimiesiems“, šypsotis ir džiaugtis, kad iš visų pasaulio šalių keliautojas pasirinko Ši Lanką.

Naktis Jalos nacionaliniame parke. Suskamba telefonas – iš netikėtumo ir jau apėmusio snaudulio tiesiogine to žodžio prasme išvirstu iš lovos. „Madam, neikite dabar

iš namelio, prie jo atėjo laukinis dramblys.“Bandau tampyti užuolaidas, žvelgti į tamsą, ieškau „gyvenimo dramblio“, tačiau akis neskiria jokių siluetų tamsoje, ji tiesiog juoda. O juk atvažiuojant gidas tamsoje pamatė ir savo žibintuvėliu apšvietė judančius buivolus, laukinius šernus, krokodilą... Jie visi gyvena tamsoje, bet mūsų akis jų nemato. Viduje nerimauju, kad galbūt tai smagus pokštas turistams. Tačiau ryte aplink namelį pamačiusi didžiulius pėdsakus suprantu administratorių nuogąstavimus ir pasijuntu esanti tik svečias gamtoje. Liūtis. Lietus tiesiog kliokia iš dangaus – uždengia viską tarsi užuolaida. Pradedi nerimauti, kad per atostogas ims trūkti saulės. Gidas ir vėl nuramina: „Bus jums saulė, pagal mūsų gyvenimo filosofijos principus – gamtoje tvyro harmonija: šiandien – liūtis, ryt – saulė.“ Žvelgiant į debesimis aptrauktą dangų iš pradžių sunku patikėti, bet kitą rytą pramerkusi akis kone pašoku iš nuostabos – saulė žeme ritinėjasi. Šalis kaip nė viena kita.

Kiekvienas žmogus, kuris po 2004 m. gruodžio 26 d. „bangos“, nušlavusios tiek gyvybių, pastatų ir tikėjimo, grįžta į šį nuoširdžių žmonių kraštą, savo didesniais ar mažesniais pinigėliais padėdamas šaliai plėtoti trečią pagal svarbą ekonomikos šaką – turizmą. Vakarėjančios saulės spinduliai apšviečia šalia kelio pamėkliškai stovintį namą.

Viena palmė jau išaugino stiebą, kyšantį iš „tuščios lango akies“. Čia prieš ketverius metus gyveno besišypsantys žmonės, net nesuvokiantys, kad gamta jiems paruošė siaubingą lemtį. Keturios laisvos dienos per Kalėdas. Stiklelis arako Kalėdų proga, sekundė aplaidumo, stebint jau dvidešimt metų tą pačią seismologinę kreivę fiksuojantį aparatą. Nesuvokiami padariniai. Vandenynas pražioja liūto nasrus ir pasiruošia pulti auką. „Liūto kraujo palikuonys“ nebijo nasrų ir eina apžiūrėti atsivėrusio vandenyno dugno. Žvėris šoka ir bangos praryja nieko nesuvokiančias aukas. Liūto šuolio neįmanoma nei numatyti, nei sustabdyti, jei per sekundės dalį neįvertini iš įtampos virpančių raumenų. Atslūgusi banga palieka atgniaužtą ranką, iš kurios išslydo... vaiko rankelė. Suakmenėjęs iš ilgesio žvilgsnis į vėl ramų vandenyną. Liūtą, nurimusį po medžioklės. Jei kas nors sugebėtų atsakyti, kodėl? Ar bent jau išsklaidytų vis dar neįvardytas abejones? Kaip? Kokia tikroji priežastis? 2 200 metų liūtas miegojo. Kas jį pakėlė? Nejaugi pati gamta? O gal ir vėl noras daryti įtaką gamtai sukėlė reakciją į disharmoniją? Žmonės vėl šypsosi, vakarais uždega lempelę prie namų, kuriuose tą dieną atsimins visada, ir gyvena toliau. Toks jų filosofijos principas. Jo žmonės laikosi net kartais negalėdami įvardydami, kodėl. Gyvenimas tęsiasi, reikia pastangų ir darbo, kad šalis būtų tokia kaip nė viena kita!

 

 

Mažyčiai kruopštaus ir alinančio darbo „langeliai“ – ryžių laukai, buivolai, traukiantys arklą, vyrai, klampojantys po molį, lengvai ir sinchroniškai rankomis ryžius kuokšteliais sodinančios moterys ir visa apimanti smaragdinė žaluma – kai kur net „aitri“ akiai. Pribirusių magnolijų žiedų svaiginamas kvapas. Atsipalaidavimas, panirimas į skubančiam europiečiui neįprastą būseną. Gėris, palaima ir ramybė. Šalis kaip nė viena kita. Net legendose gėrio daugiau nei skausmo. Karalius Rawana, skraidančiu aparatu pagrobęs Indijos karaliaus, nuskriaudusio jo giminaitę, gražuolę žmoną Sitą, jos neskriaudžia, tiesiog paslepia ją urve „po krioklio uždanga“, nes didžiausias skausmas – tai artimojo nebuvimas šalia, o ne karai ar kraujas. 1951 m. Šri Lankos prezidentas San Franciske smerkdamas karinius konfliktus pasakė: „Kerštui niekada nebus pabaigos.“ Pasaulį Šri Lankos tauta kuria ant gėrio pamatų. Dabartinis prezidentas išsprendė Tamilų

Tigrų teroristinės organizacijos problemą – 2009 m. gegužės 18 d. Paskutinis teroristas „sudėjo ginklus“. Deja, taip ir nepavyko susitarti taikiai, todėl sinhalų žemė buvo tiesiog „atkariaujama“. Nuostabą visada kėlė tai, kad šalyje, kurios šiaurėje vyko karas, kitur gyvavo taika ir ramybė. Tik besišypsančių kareivių užkardos primindavo, kad čia vis dar yra rimtų problemų. Tą pačią plačią šypseną kelia ir tai, kad šalis, kuri buvo priversta pradėti kariauti su gerai ginkluotais teroristais, karo pradžioje neturėjo nei normalios ginkluotės, nei tuo labiau naikintuvų ar žvalgybinių malūnsparnių. Ir net tautos kantrybė tikrąja ta žodžio prasme trūko tada, kai teroristai susprogdino 13 keleivinių lėktuvų, o juk tokiai mažytei atsikuriančiai šaliai tai milžiniškas nuostolis. Mėgaujantis nuostabia saulėlydžio ramybe, vandenyno mūšos garsais ar besimaudančių vietinių krykštavimais, norisi tikėti, kad ši ašaros formos sala visada gyvens vienodu Šypsenos ir Gėrio ritmu, o užburiantis šalies grožis, gamtos įvairovė, nepakartojami kulinariniai skoniai ir kvapai, žmonių draugiškumas bus ta neslūgstanti nostalgija grįžti į šią šalį bent trumpam. Juk tai Šalis kaip nė viena kita. Kur kiekvienas, kaip mūsų gidas Džagatas, „didžiuojasi esantis Šri

Lankos gyventojas“.