Vietnamas 2007 m. rugpjūčio 31- rugsėjo 12 dienomis

Leidžiamės naujame ką tik atidarytame Hošimino oro uoste. Daromės vizą, kuri kainuoja : vienkartinė -30 USD, daugkartinė- 50 USD, papildomai reikia turėti vieną nuotrauką ir iškvietimą. Vietnamo pasieniečiai niekur neskuba, apsišarvuokite kantrybe. Stebina, o gal ir kiek juokingai atrodo, dažnai per didelė karinė tarnautojų uniforma su antpečiais išlikusi nuo tarybinių laikų.

Saigonas arba mieliau vietnamiečiu vadinamas Hošiminu, pasitinka zujančiais motociklais, virš galvų kabančiais kuokštais elektros laidų. Smulkiųjų verslininkų parduotuvėlės šalia spindinčių Guči ar Luis Viuton virtrinų. Mergaitės siūlančios kramtomą gumą ir senyvos moterys nešiojančios ant pečių gausybę vaisių. Hošimino centre kolonijiniai pastatai, įsispraudę tarp dangoraižių. Apsistojame viešbutyje toliau nuo centro New Epoch 3*. Viešbutis paprastas, tiems, kurie neieško prabangos, nors vonioje galima rasti ne tik muilą, bet ir šukas su dantų šepetėliu. Vietname daugelio viešbučių restoranai yra viršutiniuose aukštuose. Ryte čia labai smagu gerti kavą stebint bundantį miestą. Aušta apie šeštą ryto,labai greitai, tarsi kas nors atitrauktų užuolaidą, beje ir temsta lygiai taip pat. Pusę septynių jau tamsu taip, kaip pas mus vidurnaktį. Vaikštome po Hošimino senamiestį, smalsaujame daugybėje suvenyrų parduotuvių ir suprantame, jog norime praktiškai visko, kas jose yra. Vakarienės metas, daugelis vietnamiečiu vakarieniauja nuo 10 valandos vakaro. Važiuojant užklumpa tropinis lietus, lyja kaip iš kibiro. Prie restorano pasitinka su milžiniškais skėčiais ir palydi iki durų. Interjeras kitoks nei esame įpratę, čia įėjus nėra pristatytų stalų, tai tiesiog prabangus holas iš kurio išeina koridoriai. Prie laiptų į antrą aukštą šilko parduotuvė „Khai silk“. Vietname daugelis turi keletą verslų ir paprastai jie labai skirtingi, pavyzdžiui šiuo atveju restoranų ir šilko parduotuvių tinklas. „Khai silk“ parduotuvių matysime visoje šalyje, jos yra brangiausios ir kokybiškiausios. Vakarieniaujame antrame aukšte vienoje iš nedidelių salių. Kur bevalgytumėt, visuomet atnešamos supakuotos drėgnos servetėlės ar rankšluostėliai. Tiesa, valgoma čia lazdelėmis, jei nepavyktų paprašius atnešama šakutė. Vietname pagrindinis patiekalas yra sriuba, patiekiama tikrai dideliame dubenyje, kuriame be makaronų bus tai ko pageidavote- jūros gėrybių, vištienos ar kiaulienos. Daugeliui mūsų ta vakarienė ir užsibaigtų sriuba, nes ji iš tiesų skani ir soti... tačiau vėliau ant stalo nenutrūkstamai vienos lėkstės keičiamos kitomis, užkandžių visų neįmanoma išragauti- ryžių lapuose susukti ritinėliai „spring rolls“ tapo mūsų mėgstamiausi. Maistas nėra aštrus, jei nemirkysite į jokius padažus. Padažai yra sojos, žuvies,juos aštrina įpjaustyti čili pipirų griežinėliai. Vakarienė baigiama lotoso arbata. Labiausiai džiuginantis akis desertas – vaisiai, be mums matytų bananų, arbūzų, papajų, ragaujame ir vieną labai egzotišką: baltos riekelės, atrodo minkštos tarsi varškės pyrago ar kokio pudingo, prismaigstytos aguonų – „dragon fruit“, vėliau teko matyti tą kaktusą, subrandinantį rožinės spalvos vaisių. Vakarieniaujant įprasta gerti labiau alų nei vyną. Bent vietnamiečiai labiausiai mėgsta gerti alų, dažniausiai jis nėra pilstomas, o patiekiamas buteliuose ar skardinėse, kiekvienoje provincijoje savas alus- Hošimine – Saigono alus, Hanojuje – Hanojaus. Labiausiai mums ir patiko Hanojaus alus- jis šviesus ir nėra stiprus. Labai soti ir gausi vakarienė (beje pavalgius vietnamietiškos virtuvės patiekalų nesijauti prisikimšus kaip Lietuvoje ir netraukia nei miegoti, nei jaustis apsunkus) 6 asmenims kainavo 1500 000 VND - vietnamietiškų dongų arba 240 Lt ( 1 USD = 16000 VND), paprastai galima pavalgyti ženkliai pigiau: sriuba kainuoja nuo 1,5 USD, “spring rolls” porcija ( apie 6 ritinėlius) nuo 1 USD, alus nuo 1,5 USD, kava populiarioje „Highlands“ kavinėje apie 1 USD, o lotoso arbata 1,8 USD. Kava labai stipri, jei gersite vietnamietišką, ji gali būti geriama karšta ar pridėjus ledukų- šalta.

Turistai mėgsta vakare plaukti upe vakarieniaujant valtyse, iš mūsų matytų, labiausiai patiko „Banzai“ laivas – čia turistai lepinami ne tik skania vakariene, gyva muzika, šokiais, bet ir gali grožėtis naktiniu Hošiminu.

Ir manau, geriausia dienos pabaiga yra masažas. Masažą darė jaunos mergaitės, atkeliaujančios čia iš provincijos. Masažą galima pasidaryti viešbutyje ar masažo salone, kainos prasideda nuo 8 dolerių, priklausomai nuo salono. Papildomai duodami arbatpinigiai nuo 2 USD. Jei pageidaujate masažas gali baigtis kitaip, tereikia pasakyti „ happy ending“ – taip bent jau buvo parašyta vieno turisto iš Rusijos kelionės po Vietnamą dienoraštyje.

Ryte apžiūrime viešbučius. Pietaujame kavinėje „Bun Ta“, kurioje pilna ne tik turistų, bet ir vietnamiečių. Triukšmas nerealus, visi garsiai kalba, todėl reikia arba kalbėti taip pat garsiai kaip ir jie ar tiesiog mėgautis labai skaniu maistu. Dažnai pasigirsta šūksnis „ m- oi“- taip kviečiami ne tik padavėjai, taip kreipiamasi jei nori ko paklausti jaunesnio už tave žmogaus. Vietnamiečiu kalba toninė, svarbu kaip ištarsite, nes vienas žodis ištartas kita intonacija, gali turėti visai priešingą reikšmę.“Sin čao“- laba diena, ištarkite visus balsius, „kamon“ – „ačiū“, tik žodžio pabaiga turi būti ištarta kiek kitaip, nei ką tik tą padarėte.

Traukiame į turgų. Drabužiai, suvenyrai, prekystaliai lūžtantys nuo nematytų vaisių, jūros gėrybės, mėsa. Ragaujame duonmedžio vaisių, užuodžiame smirdantį durijano kvapą.

Šiek tiek apie transportą Vietname. Jei Lietuvoje manome, jog turint motociklą nestrigsime jokiame kamštyje, Vietname įstrigsite būtinai. Jau seniai jie visi nulipo nuo dviračių ir persėdo ant motociklų. Gatvėmis pravažiuoja dar keli dviračiai, bet pagrindinė transporto priemonė jau motorinė. Važiuoja nuo jauno iki seno, po vieną ar po tris, maži vaikai arba sėdi tam tikroje kėdutėje prieš vairuotoją, arba suspausti tarp dviejų suaugusių. Kaimuose net ir kiaules šiek tiek primigdę vežasi paguldę ant nugaros motociklu. Važiuojant mikroautobusu, kartais krūptelėdavau pamačiusi sėdinčią ant motociklo moteriškę: užmaukšlinta kepurė, akiniai nuo saulės, kaukė, kaip kad daktarai užsideda per operacijas bei ilgos rankovės ( yra net marškinių su jau prisiūtomis kaukėmis bei rankovėmis dengiančiomis pirštų galiukus). Tokia apranga saugo nuo smogo, kylančio dėl begalės motociklų ir dulkių bei padeda neįdegti. Vietnamietės stengiasi išlikti „baltos“, jų oda šviesi, nors europiečius jie vis tiek vadina „baltaisiais“. Pereiti gatvę yra taip pat mokslas. Pradžioje stengėmės laukti, kol visi pravažiuos, manau būtume laukusios po šiai dienai, vėliau bandėme eidamos apeiti kiekvieną važiuojantį. Abi taktikos neteisingos, reikia tiesiog eiti lėtai, nedarant staigių judesių. Būsite apvažiuotos ir palydėtos įspėjančiais garsiniais signalais. Jie beje pypsi visuomet ir visada, matyt ne tik todėl, kad įspėtų ar paragintų, bet ir tam kad išvaikytų piktas dvasias, kurių didžiausia sankaupa yra sankryžose.

Skrendame į Kambodžą. Čia viskas kitaip, pasieniečiai greitai sutvarko vizą, kaina 20 USD, išskrendant reikia sumokėti išvykimo mokestį 25 USD. Pasitinka rusakalbis gidas, vienintelis Kambodžoje, mokėsi Taškente geležinkeliečiu. Kalbėjo šiek tiek nesuprantamai, jo dėka visa kelionę viena kita vadinome „liaguškomis“ – „varlėmis“ (tiesiog vienoje šventykloje rodydamas akmenyje išskaptuotas figūras, jis sakė „devuški“, o mes girdėjome „liaguški“, nes kirtį dėjo ant antro skiemens). Kambodža neturtinga šalis, išvarginta karų. Jų protėvių sukurtos akmens šventyklos, įtrauktos į UNESCO, traukia milijonus turistų ir taip padeda atsigauti ekonomikai. Gyventojai džiaugiasi Vietnamo pagalba. Sakoma, jog turtingiausi Kambodžos gyventojai yra vietnamiečiai. Kambodžiečių darbo užmokestis per mėnesį sudaro nuo 30 USD, kai 4 kilovatvalandės elektros kainuoja 1 USD, tiek pat ir litras benzino. Todėl daugelis degina žvakes, užuot įsijungę elektrą, tam naudoja medžio aliejų, nors tai yra jau draudžiama. Medžio aliejaus išgavimo metodas toks: išskaptuoja drevėje skylę, ją šiek tiek padegina ir užgesinę palieka nakčiai. Ryte jau turi medžio aliejaus.

Kadangi atskridome į Kambodžą vakare, po vakarienės einame į masažą. Liepia apsivilkti pižamą ir rodydama į lovą sako „sleep“ ( miegok), tačiau užmigti nepavyksta, nes labai nuoširdžiai minko. Man patiko, kuomet ji ranka prispaudžia mano koją, taip neleisdama tekėti kraujui, šiek tiek palaikiusi, atleidžia ir aš jaučiu kaip koja ima stipria ir karšta srove plūsti kraujas. Jausmas iš tiesų nenusakomas. Mokame po 20 USD už masažą ir po 5 USD arbatpinigių. Jei vietnamietė masažistė reikalavo arbatpinigių ir raukėsi gavusi 2 USD už pakankamai atsainų masažą, tai kambodžietė skubiai pasišalino nelaukusi arbatpinigių. Aš ją vis tiek susiradau ir buvau apdovanota ne tik nuoširdžia šypsena bet ir padėka.

Kitą rytą gidas mums parodo 3 šventyklas, jam gaila, kad turime tik pusę dienos, jo manymu tai per trumpas laikas norint pamatyti gražiausias šventyklas. Skubiai jas apžiūrime, stebimės viskuo, kas aplink- žmonių išradingumu ir sugebėjimais taip aukštai iškelti akmenis, sudelioti juos įvairiausiomis formomis, išskaptuoti kasdieninio gyvenimo ar mūšio scenas. Gidas sako, jog dar daug gražių šventyklų mes nespėsim pamatyti- moters statytos šventyklos, džiunglėse skendinčios. Juk čia buvo filmuotas meninis filmas su Angelina Jolie ir ji šokinėjo nuo gigantiškų medžių, kurių šaknys po truputį keldamos į viršų šventyklų akmenis, jas griauna. Labai karšta ir tvanku, vaikštant svarbu nepamiršti galvos apdangalo, vandens ir vėduoklės. Vėduokles siūlo mergaitės, kalbančios nepriekaištinga anglų kalba. Nenorėjau nieko pirkti iš vienos, kuri paklaususi mano vardo, jį nuolat man kartojo, tad daviau dolerį, o ji man pradėjo brukti apyrankę. Bandžiau įrodyti, jog galės parduoti kitam žmogui, bet ji užmovė man ant rankos. Supratau, jog labdaros joms nereikia, gaudamos, jos turi kažką ir duoti. Vėliau ji paklausė ir iš kokios aš šalies, pasakiau iš Europos (Lietuvos vardas nieko niekam nesako, ištarus jį angliškai dažnas linguoja galva ir vardina šalis kurias žino, tačiau tame saraše mūsų nėra), o ji atsakė, „Oh it‘s very big country“ ( „ tai juk labai didelė šalis“).

Mūsų gidas pasakojo svajojęs apie 2 vaikus, berniuką ir mergaitę, tačiau Dievas jo nemyli ir dabar jis turi 5 berniukus. Svarbu turėti berniuką, kad tęstų giminę, bet soti ir saugi senatvė laukia tik tuomet jei turi mergaitę. Vyrui vedant reikia mokėti išpirką už nuotaką, todėl gidas sako, nenorintis tik mokėti, jis nori ir gauti.

Pietavome turistiniame restorane, valgėmė tradicinį patiekalą – žuvies karis kokoso riešute ( kainavo 4 USD), kokoso sultys 1 USD. Kambodža išlydėjo mus pliaupiančiu lietumi ir labai stipriu vėju, laukėme kol nurims ir tik tuomet pakilome. Atskridome į Vietnamo sostinę Hanojų, Hošimino mirties metinių dieną. Keliaujant iš oro uosto klausinėjau apie gyvenimą Vietname. Trumpi mano sužinoti faktai: skyrybos nepriimtinos, skiriamasi dažniausiai dėl pinigų; tekant dovanų gauni pinigų vokelyje, tokią pat sumą turi padovanoti ir pats eidamas į to žmogaus ar jo artimųjų vestuves, socialinių garantijų praktiškai nėra, kiekvienas sukasi kaip išmano, medicina ta kuri nemokama- prasta, kur mokama šiek tiek geresnė, bet vis tiek atsainus požiūris; apribojimų gimdymams nėra, tačiau miestiečiai turi dažniausiai po 2 vaikus, o kaimuose iki 10. Auklės atvyksta iš provincijos ir gyvena su šeima, maitinamos ir rengiamos, gauna kas mėnesį po 45 USD bei turi kelias laisvas dienas per metus. Laidojami žmonės ryžių laukuose, žemesnėje vietoje, nes po 3 metų iškasami ir perplovus kaulus laidojama jau aukštesnėje ir ne tokioje drėgnoje vietoje. Manoma, jog tik tuomet šeimai baigsis nelaimės atėjusios su mirtimi ir vėl ateis ramybė. Teko stebėti laidojimo procesiją ir buvo keista, jog buvo grojama linksma muzika. Mum paaiškino, kad nėra liūdima, kai miršta senas žmogus, apverkia tik mirus jaunam.Elektra pakankamai brangi – už 500 kvm. ploto patalpas kas mėnesį mokama apie 250 – 300 USD, papildomai komunalinės išlaidos apie 100 USD. Vietname labai daug gyvena ir dirba užsieniečių, tai dažnai išeiviai iš buvusios Tarybų Sąjungos, kažkada pagal mainų programas atvykę mokytis. Jie čia gali dirbti gavę darbo vizą, gyventi, kurti verslą. Butą gali tik nuomoti, pirkti jiems uždrausta ( palyginimui : perkant butą 1 kvm – 100 USD dalinai įrengtas). Patys vietnamiečiai dažnai neišgali pirkti, todėl viename name gyvena ne po vieną ir ne po dvi šeimas. Jų namai taupant žemę, yra siauri ir aukšti, langai yra tik fasadinėje pusėje, šonuose nėra.

Vakarienė šį kartą laukė restorane „Le Tonkin“- tikrai labai skanu. Ryte keliaujame Halong įlankos link, atvykę sėdami į vieną iš laivelių ir plaukiojame po į UNESCO paveldą įtrauktą Halongo įlanką. Šioje įlankoje daugybė iš vandens kyšančių milžiniškų uolų, o jose olų. Kai kuriose iš tų olų rengiamos prašmatnios vakarienės ypatingoms turistų grupėms. Laivas plukdo prie tam tikrų salų, sustojame Titovo vardu pavadintoje, kopiame į pačią viršūnę, iš čia atsiveria nuostabi panorama. Nakčiai sustojame vienoje iš įlankų, čia be mūsų siūbuoja dar kelios dešimtys laivelių. Halonge yra uždarų bendruomenių gyvenančių ant vandens, čia pat ir jų mokyklos bei ligoninės, sava policija. Kai kurios bendruomenės augina perlus. Gaminiai iš perlų kainuoja nuo 8 USD. Keliaujame atgal į Hanojų ir sėdama į traukinį „Tulico“. Traukinių sistema įdomi- vienas garvežys ir skirtingos kompanijos prikabina po vieną ar kelis savo vagonus. Mūsų traukinyje nebuvo jokio vagono restorano, tad jei nespėjote pavakarieniauti ar nusipirkti vandens, teks kentėti iki ryto. Svarbu teisingai pasirinkti - mūsų buvo turistams skirtas vagonas, tačiau tiems kurie neturi pinigų, nes atsisėdus ant apatinio gulto, galva siekdavai viršutinį, o ir praeiti kupe gali tik šonu. Nakčiai vagonas buvo užrakintas iš abiejų pusių, žodžiu buvom įkalintos. Ryte atvykstame į kalnų provinciją Sapą. Labai gražus kalnų regionas, čia pamatau tą Vietnamą, kurį įsivaizdavau. Neaprėpiami terasomis susodinti ryžių laukai, vaikai ganantys vandens buivolus. Šioje provincijoje įsikūrusios bendruomenės, vieną jų lankome. „Raudonųjų zao“ kaime mūsų mikroautobusas aplimpa nenusakomo amžiaus moterimis. Jos kalbina, klausia vardo, domisi iš kur esame. Kažkokiu būdų pasidalinusios seka kiekvieną mūsų kai lydimo gido einame apžiūrėti tradicinio būsto ir susipažinti su kasdieniniu gyvenimu. Ši bendruomenė, kaip ir kitos neturi jokių pasų ar dokumentų, tad išvykti sudėtinga, keliauja tik į artmiausią miestelį. Nemėgsta vietnamiečių, mat tie valgo viską, kas juda ir apskritai žemesnė kasta. Daugelis moterų ant nugaros maiše neša po vaiką, kurių amžius nuo kelių mėnesių iki kelių metų, neša ne tik vaikus, bet ir anūkus. Šios moterys nesiskundžia gyvenimu, džiaugiasi tuo ką turi ir verčiasi kaip išmanydamos. Nupirkome jų vietinėje krautuvėje vaflių ir dalinome - jos nedrąsiai imdavo ir slėpdavo kišenėje, nuneš vaikams paliktiems namie. Keistas jausmas- nesmagu eiti apspistai moteriškių, jautiesi nesaugiai, nes atrodo kad gali būti apvogta šioje minioje, pyksti, kad reikia toli eiti, vėliau erzina, kad negali joms kažkaip padėti todėl nori kuo skubiau išvažiuoti. Ilgainiui supranti, kad nebūsi apvogta, jog tai ne tik noras ką nors tau parduoti, bet tuo pačiu jos nori pabendrauti, tu joms kaip pranašas iš kito pasaulio. Naktis traukinyje- geresnio lygio. Atvykus 5 ryto sėdame į velarikšas. Važiuojame bundančių Hanojumi, aikštėse ir parkuose mankštinasi įvairaus amžiaus žmonės, grupės moterų muzikos lydimos daro aerobiką, nubraižytos aikštelėse žaidžia badmintoną, gatvėse yra pastatyti net treniruokliai. Vaizdas nenusakomas. Po valandos važiavimo staiga prašvinta ir visi sportininkai išsibėgioja savais reikalais. Miestas prisipildo motociklistų. Apžiūrime viešbučius. Hanojuje karšta, nors saulės ir nėra. Važiuojame į šilko kaimą, čia mažose parduotuvėlėse pilna įvairiausių gaminių. Iš Hanojaus skrendame į Hoian- siuvėjų sostinę. Čia taip pat gausu įvairiausių šilko gaminių, o norimą drabužį pasius per kelias valandas. 1,5 metrų pločio šilkinis audinys kainuoja 4 USD. Pasiūtą drabužį atveža į viešbutį pasimatuoti.Šilkinė palaidinė kainuoja apie 13 USD. Iš viešbučio miesto centrą lengvai galima pasiekti taksi – motociklu. 4 km atstumas kainuoja apie 1,2 USD. Paskutinis mūsų kelionės taškas Načangas, tai rusų turistų pamėgtas kurortas. Labiausiai čia patiko tik ledai. Ragavau žalių pupų ledus, vėliau baltųjų vietnamietiškų bulvių ledus. Pieno juose nedaug, bet parašyta, jog yra vitaminų. Kaina 1,5 USD.

Viena iš didžiausių kelionės atrakcijų buvo gyvačių kaimas, kuris labiau panašus į gyvačių restoranų kvartalą. Mums prieš akis buvo išnešta gyvatė ir papjauta- kraujas išspaustas į vieną stiklinę, sumašant su degtinę išgeriamas, taip pat pasielgiama su gyvatės tulžimi. Plakančią širdį įmaišius į degtinę išgeria seniausias ar garbingiausias narys. Vėliau iš gyvatės gaminami įvairūs patiekalai- mūsų buvo pakankamai maža, tad pagamino tik 6 patiekalus, paprastai gamina iki 11. Iš odos – čipsai, sriuba ir troškinys ir mėsos, sumalami kaulai dedami ant duonos, sukami ritinėliai „spring rolls“.

Vietnamas įdomi ir kontrastinga šalis. Pamačiau labai daug per sąlyginai trumpą laiką. Įspūdžių tiek, jog dar nežinau kaip apibūdinti šią šalį, bet ją aplankyti, paskanauti vietnamietiškos virtuvės patiekalų, pašnekinti vietinius žmones ar tiesiog pereiti gatvę lekiant milijonui motociklų tikrai verta.