Šri Lanka

Šri Lanką turbūt nesąmoningai nusižiūrėjau dar pernai, kai, mataškuodama kojas Indijos vandenyne, sėdėdavau ant pasaulio krašto Kenijoje ir žvelgdavau į tolį, svarstydama apie Indijos pirklius, laivais atplaukdavusius į šią rytų Afrikos šalį ir įkūrusius čia pirmąsias firmas.

Į Kolombą, Šri Lankos sostinę, skrendame per Frankfurtą. Pareigūnas sąžiningai pervers mano pasą, radęs lapą, kuriame šeši spaudai su žodeliu „Helsinki” ir vienas su „Kobenhavn”, šį tą sumurmės ir tvarkingai įspaus aštuntą su „Frankfurtmain”. Aš neįsižeisiu. Retas ES pilietis dabar gauna spaudą ES teritorijoje.

Kolombo oro uostas pasitinka karščiu, bet kvėpuoti čia lengviau nei Afrikoje. Apima keistas savumo jausmas ir Šri Lankoje iškart tampa gera. Ir bus beprotiškai emociškai gera visas tas dienas. Taip gera, kad net nesinori niekam pasakoti apie šią kelionę.

Kolombo oro uostas – vienintelis tarptautinis visoje šalyje. Jo parduotuvėse – naujausi televizoriai, šaldytuvai, kompiuteriai, automobiliai. Kam skirtos šios prekės? Šrilankiečiai, kaip ir lietuviai, palikę šeimas uždarbiauja svečiose šalyse. Ypač populiarūs Jungtiniai Arabų Emyratai. Grįždami namo jie perka dovanų. Televizorius dabar yra beveik visuose namuose, gidas sakė, kad tikrai visi turi radijus. Šri Lankoje gana stipri kino pramonė, jų filmai panašūs į mums pažįstamus indų. Per televiziją galima matyti daugybę šioje Indijos vandenyno perlu vadinamoje saloje sukurtų serialų.

Jeigu pasiseks, jūsų kelionės gidas bus 39 metų Džiagatas. Įspūdį paliekanti asmenybė. Dėl jo, kaip gido, kovoja kelios turizmo firmos. Kalba ir rusiškai, ir angliškai.

 Jis sakė esąs Šri Lankos aborigenų, gyvenančių šalies centre, palikuonis. Ir dar papasakojo tokią istoriją apie savo protėvius. Šioje Indijos vandenyno saloje gyvena juodieji lokiai. Jie labai mėgsta medų. Kabina iš medžio drevės ir nė neatsisukdami duoda savo lokienei leteną laižyti. O aborigenai moka tyliai vaikščioti. Prisėlinę prie meškino, jie už jo atsistoja ir mėgaujasi medumi. Bet neilgai, kokius du kartus, vėliau geriau sprukti šalin.

Dabar Šri Lanka garsėja savo arbata. Ją auginti išmokė anglai (jie į šalį atėjo 1796 m., o galutinai užvaldė 1815 m.). 2 km aukštyje (Džiagatas rodys aukščiausią vietą – 2525 m, ten stovi TV bokštas/antena), jie iškirto miškus, išnaikino dramblius ir pasodino arbatos plantaciją. O prieš tai Šri Lankos gyventojai augino kavą. Šioje šalies dalyje anglai pakeitė oro sąlygas ir pavadino ją mažąja Škotija.

Arbata auginama iš daigų ir sėklų. Jei augini iš sėklų, gali naudoti maždaug 130 metų. Iš daigų krūmai derlių duoda 25-30 metų. Arbatos lapeliai (beje, arbatos krūmas irgi žydi) skinami kas dešimt dienų. Skynėjos per dieną turi pririnkti 20 kg, tuomet jų mėnesio atlyginimas bus apie 90 JAV dolerių. Jei prirenka daugiau, gauna priemokas. Arbata skinama anksti ryte, per karštį nedirbama. Maišą ant nugaros prilaiko ant galvos užrištas raištis.

Lankėmės arbatos plantacijoje ir jos fabrike. Matėme, kaip nuskinti arbatos lapeliai suvyniojami, tada džiovinami oru, paskui fermentuojama. Jei nefermentuojama – turime žaliąją arbatą.

Nakvosime viešbutyje, įrengtame buvusiame arbatos fabrike. Kambariuose bus vakarinės ir rytinės arbatos, sudėtos į medinę dėžutę – ši bus pritvirtinta, matyt, kad niekas nepasiimtų kaip suvenyro. Pagrindinis vakarienės patiekalas bus patiektas metaliniu dangčiu uždengtoje lėkštėje. Už kiekvieno nugaros atsistos padavėjas ir visos lėkštės bus atidengtos vienu metu. Tikra šventinė vakarienė. Viešbutis laikosi tradicijos pusryčius pabaigti putojančiu vynu. 9 valandą ryto kelsime taures už gerą kompaniją ir sėkmingą nusileidimą nuo kalnų.

Tas šampanas per pusryčius pridarys šiek tiek bėdos. Po kelių valandų bendrakeleivė Vilma jau nebegalės kentėti be tualeto. O Džiagatas nė už ką nestos džiunglėse ir vis prašys pakentėti, kol pasieksime vieną viešbutį. Prie jo privažiavome, kai Vilmos kantrybė jau visai baigėsi. Jau važiavome toliau, vis dar pasigirsdavo bambėjimų „nejaugi negalėjo sustoti anksčiau?!”, kai staiga pamatėme per kelią priešais autobusą šliaužiančią gyvatę. Su Džiagato žodžiais „ai čia kažkokia nenuodinga” į mus atsisuko gražuolė kobra. Ir autobuse nebeliko nė vieno, kuri būtų dar kartą norėjęs sustoti šalikelėje džiunglėse.

Šioje amžinos vasaros šalyje 2 km aukštyje rytais būna „šalta” – „tik” +14 laipsnių šilumos. Į mūsų pašmaikštavimą, kas būtų, jei čia iškristų sniego, gidas visai rimtai atsakinėjo: „Jei žiema laikytųsi nors 4 dienas, ko gero, žūtų pusė gyventojų. Ir ne tik dėl to, kad reikėtų važinėti slidžiais serpantinų keliais. Dar ir dėl to, kad niekas neturi žieminių drabužių.”

Pats Džiagatas irgi neturi megztinio. Išvis. Nes jam jo paprasčiausiai nereikia. Turi tik džemperį, bet tik dėl to, kad važinėja su turistais į 2 km aukštį. Tačiau jis žino, kad mes atvykome iš šalies, kurioje yra dvi žiemos: balta ir žalia.

Leidžiamės nuo kalnų. Žmonės čia daugiausia verčiasi žemės ūkiu. 1,2 km aukštyje auga morkos, kopūstai, bulvės, burokėliai. Pavyzdžiui, morkos užauga per 3 mėnesius. Nuimi derlių ir vėl gali sodinti. 3 derliai šalyje galimi tik dėl to, kad prieš daugelį šimtų metų karaliai pasirūpino brangiu turtu – vandeniu. Įrengė dirbtinių vandens telkinių. O ir upių per Šri Lanką teka 103.

1 kg morkų parduotuvėje kainuoja maždaug 1 JAV dolerį. 1 kg bulvių – 0,6 JAV dolerio. Augina olandiškas ir Naujosios Zelandijos bulves.

Akys ilsisi nuo terasomis į viršų kylančių laukų žalumos. Erzinantis pasaulio globalumas – šampūno „Sunsilk” reklama morkų lauke. Kai baigiasi arbatos plantacijos, prasideda ryžių laukai. Kai kur jie dar pjaunami pjautuvais. Augindamas hektarą ryžių, jau gali išgyventi. Tokiam plotui apdirbti traktoriaus nereikia. Užtenka ekologinio traktoriaus – buivolo.

Ryžių laukuose dabar jau statomi ir viešbučiai. Juose patinka gyventi turistams, kuriems įprastos egzotikos jau nebeužtenka.

Ryžius taip pat galima sėti arba sodinti daigais.

Dar bandysiu išsiaiškinti: ryžiai kuliami. Buivolas eina ratu. Byra grūdai, lieka šiaudai. Kai buivolas nori kakoti, berniukas paima šiaudų, kad pakakotų į delną, nes ant ryžių negalima.

Augantis ryžių derlius saugomas nuo laukinių žvėrių, ypač dramblių, šernų. Sinhalai – linksmi žmonės. Jie saugo dainuodami, grodami fleita. Nakties tyloje laukais nuskamba drambliui skirta dainelė: „Drambly, drambly, kodėl valgai mano, valgyk kaimyno!” Skamba labai lietuviškai. Kai dainelės baigiasi, prasideda kūryba ir tada gali sužinoti, kas ir ką myli, kas ir pas ką ir kada nuėjo...

Šri Lankoje išgirdome ir geriausią keršto variantą nemylimam kaimynui. Po mirties reikia pastatyti jam paminklą, galėsi džiaugtis matydamas, kai varnos jį dergs. O jei rimtai, yra būdas kovoti su varnų gamtiniais reikalais. Džiagatas mums parodė Budos paminklą – visas kūnas aukso spalvos, o viršugalvis juodas. Varnas traukia tai, kas ryšku, bet jos bijo, kad ten, kur juoda, - viena žuvusi jų sesė.

Šri Lanka mena laikus, kai laisvėje šalyje gyveno 15 tūkst. dramblių. Kai atgavo nepriklausomybę, jų buvo belikę 3 tūkst. (dabar apie 4 tūkst.). Anglai pasidarbavo. 1975 m. ši budistinė šalis uždraudė bet kokio gyvūno medžioklę, o iki tol buvo medžiotojų rojus.

Dramblieną valgo tik aborigenai.

Per dieną dramblys turi nueiti 4 km, suėda 200 kg žolės (palmių lapų), išgeria 30 l vandens.

Paglostyti drambliuką gali Pinavelos prieglaudoje, kur auginami tėvų netekę mažyliai. Už vieną dolerį nusipirkęs pieno, galėsi pamaitinti. Išgeria labai greitai. Vos spėji paglostyti. O jo odelė ir straubliukas šiurkštesni nei maniau.

 1 valandos safaris drambliais kainuoja 24 JAV dolerius.

Per džiungles gabenusi Nona, išgirdusi komandą „Nona, bananas”, užriesdavo straublį ir pasiimdavo mano atsargiai paduodamą bananą. Jų aš nusipirkau taip pat už 1 dolerį. Svorio kategorija ir amžius leido man pajoti drambliui ant sprando. Iki šiol prisimenu mano kojas liečiančių Nonos ausų šilumą.

Jei nors kartą buvai Kenijoje, drambliai laisvėje nebestebins. Nuo tada atrodo, kad tik taip jie ir turi gyventi. Važinėdamiesi po Jalos nacionalinį parką, įkurtą 1900 metais ir užimantį 98 tūkst. hektarų teritoriją, svajosime pamatyti leopardą, kurių laisvėje Šri Lankoje iš viso gyvena apie 70.

Dramblių prieglaudoje matysime pririštą įsiaudrinusį dramblį. Gidas paaiškins, kad čia „vyriški” reikalai – jam reikia dramblės (dramblienės). Bet drambliui, kitaip nei dvikojui vyriškos giminės atstovui, bet ko nesinori – jis laukia išrinktosios. Kai matysime maudyti vedamus dramblius, juos maudo dukart per dieną, gailėsime, kad nuo jų kaklų į prižiūrėtojų rankas svyra gan storos metalo grandinės. Džiagatas pašmaikštaus: „Pažiūrėkite į savo vyrus, kokias grandines jie visą gyvenimą velka! O čia, tokiam gyvūnui – tokia maža grandinėlė!”

Prieglaudoje matysime ir aklą (jis susirgo, gavęs per daug antibiotikų, apako), ir luošą dramblį (sprogmuo nutraukė pusę vienos kojos). Džiagato manymu, buvo klaida steigti gyvūnų prieglaudas prie nacionalinių parkų. Prie žmogaus pripratusiems drambliams sunku gyventi laisvėje.

 Kai nakvosime Jalos nacionaliniame parke, nuo namelio iki restorano ir atgal lydės kelią žibintu pasišviesdamas viešbučio darbuotojas. Priežastis paprasta – tamsoje gali susikirsti jūsų ir... dramblio, leopardo, krokodilo ar šerno keliai. Vakare, kai Džiagatas mus su Laura ir Ilona vaišins araku, mes jį lietuviška dešra, duona, sūrio lazdelėmis ir „Belvitos” javainiais, o aš kažkelintą kartą prisispyrusi bandysiu išklausti, dėl ko iš tikrųjų kovoja tamilai, ir vėl išgirdusi atsakymą, kad tik dėl žemės, pradėsiu jį erzinti, kviesdama pasivaikščioti į parko teritoriją. Jis man atsakys, kad ten naktį dar nesilankė nei vienas gidas, nei vienas turistas. Ir pradės prašyti Dievo pagalbos, kad ryte mes įsitikintume pačios, jog žvėrys čia vaikšto, kur jiems patinka. Malda bus išklausyta. Tik atsikėlusi prie   namelio išgirsiu šernų kriuksėjimą. Bus ne gėda pasirodyti jiems su naktiniais. Kad ir šilkiniais.

Šiame viešbutyje buvo šuo, kuris gainiodavo dramblius, o paskui slėpdavosi nuo jų po turistų automobiliais. Supykę drambliai vartydavo automobilius. Šuo neteko laisvės – dabar gyvena pririštas ir nebeerzina dramblių. Džiagatas pasakos vienąkart buvęs vos nepargriautas per viešbučio fojė lekiančių šernų.

Iš Jalos nacionalinio parko daug žvėrių pasitraukė prieš cunamį. Ir nebesugrįžo. Iki tol ežere gyveno daug krokodilų. Užliejus vandenyno bangai, vanduo jiems tapo per sūrus, ir ežere liko gyventi tik 3 krokodilai.

Prieš pat cunamį blaškėsi ir trimitavo drambliukas. Žmonės pamanė, kad jis mažas, nori išdykauti. Cunamio banga pietrytinę Šri Lankos pakrantę užliejo 2004   m. gruodžio 26-osios, sekmadienio, rytą.  O pirmadienį - pilnatis. Budizmo šaliai – ne darbo diena. Prie vandenyno saule ir gyvenimu džiaugėsi daugybė žmonių – turistų iš svetur, pačių šrilankiečių.

Vandenynas atsitraukė maždaug 500 m. Žmonės iš prigimties smalsūs, dauguma neatsispyrė pagundai pasigrožėti dar niekad nematytu vandenyno dugnu. Po 15 minučių nenusakomos jėgos banga grįžo atgal ir bloškė į krantą, naikindama visa, ką sutikusi savo kelyje ir nusinešdama 50 tūkst. žmonių gyvybę. Anksčiau cunamis yra buvęs prieš 2200 metų. Elena Andrulionienė negalėjo žiūrėti į tuščius vaiduokliškus namus. Ji sakė jautusis taip, lyg važiuotų per negyvųjų karalystę. Dvejus metus stovintis namas byloja, kad žuvo visa šeima. Arba išsikėlė gyventi kitur. Šalies vyriausybė po cunamio pastatė namų, pasaulis teikė humanitarinę pagalbą. Bet Raudonojo Kryžiaus automobiliais keliavo ir išardyti sraigtasparniai tamilams.

O viename pakrantės miestelyje, kaip gyvenimo paradoksas, geriausiai cunamio bangą atlaikė vyno parduotuvė. Jau labai tvirti buvo rūsio pamatai.

Džiagatas kelis kartus pakartos: dabar Šri Lankai reikia kitokios pagalbos – tegul į šalį vėl sugrįžta turistai! Vykti kartu su mumis į šią kelionę kai kas atsisakė išsigandę teroristinių išpuolių.

Indijos vandenynas laikomas šilčiausiu. Šri Lankoje jis tikrai kažkoks laukinis, reikalaujantis aukų. V.Valantijienė jam „paaukojo” akinius, Algimantas iš Klaipėdos – nardymo reikmenis. Aš buvau panardinta ir gerokai „patarkuota” dugnu. Išlipau nuo smėlio apsunkusiomis maudymosi kelnaitėmis.

Kai atvažiavome į Mount Laviniją, šėlo audra, lijo lietus, žaibavo, audringai bangavo vandenynas. Visą dieną buvome važiavę cunamio vietomis. Ir nors šitoje vietoje cunamio nebuvo, vakare į vandenyną žvelgėme baugokai. Elytė su Vida net kanalizacija smirdančio kambario nekeitė, nes pasiūlė aukštu žemiau – t. y. pirmą aukštą.

Šri Lanka – budistinė šalis. Šią religiją išpažįsta beveik 70 proc. gyventojų. Buda paliko priesaką ne garbinti jį, o gyventi pagal jo mokymus, surašytus ant palmių lapų prieš 2,5 tūkstančio metų. Pagrindinis budizmo principas – žmogus žmogui neturi trukdyti: pavyduliauti, apkalbėti... Gal todėl ir Kandyje šalia Budos danties šventyklos netrukdomai įsikūrusi induistų šventovė, o per 100 m – katalikų bažnyčia.

Džiagatas linkėjo iš Šri Lankos parsivežti ne tik suvenyrų, bet ir dar šį tą. O tas „šis tas” vienas iš budizmo mokymų – tikrieji mūsų dievai yra mūsų tėvai. Nes jie net neprašomi duoda neįkainojamai daug. Pats geriausias darbas (geras darbas sinhališkai vadinamas „pina”) – būti tėvu savo tėvams, kai jie vėl tampa vaikų amžiaus.

 Ir papasakojo tokią istoriją. Jau sunkiai vaikščiojantis tėvas, abiem rankomis remdamasis į lazdą, sėdi terasoje, dairosi į dangų. Ir kviečia kompiuteriu dirbantį sūnų: „Sūneli, pažiūrėk, kas ten aukštai medyje tupi.” Sūnus pakyla nuo stalo tik ketvirtą kartą klausiamas. „Tu ką, nematai, varna!” – atsako jis senam tėvui. Šis mažais žingsneliais nueina į kambarį ir atsiverčia dienoraštį. Skaito seniai padarytą įrašą: „Prieš 40 metų, lygiai tą pačią dieną, aš savo mažam sūneliui 20 kartų atsakiau, kad aukštai medyje tupi varna...”

Nereikia nė sakyti, kad šįkart savo tėvams aš parvežiau didesnę dovaną nei įprastai vežu iš kelionių – natūralaus šilko lovos užtiesalą.

Pats Džiagatas neslėps vieną artimiausių savaitgalių nedirbsiąs – vešiąs savo mamą į šventę. Prieš 50 metų ji, anglų filologijos studentė, vaidino universiteto teatro spektaklyje. Šiai progai paminėti rengiamos iškilmės. O tuo metu tėvui jis buvo padovanojęs kelionę į šio taip mylimą Indiją. Į ją jis vyko antrą kartą.

Budistų vienuoliai pusryčiauja, pietauja, bet nevakarieniauja. Patys maisto neruošia. Galvojimas, ką gaminti šiandien, rytoj, atimtų pernelyg daug laiko ir neleistų atsidėti dvasiniams dalykams. Anksčiau vienuoliai pasiimdavo dubenėlį ir išeidavo į kaimą. Žmonės įpildavo ar įberdavo, ką tądien buvo gaminę. Dabar vienuolius maitina gyventojai. Pavyzdžiui, kaime kartą per mėnesį šeima atneša valgio į vienuolyną. Mieste, kur žmonių daug, sulaukus eilės, prisideda visa giminė, tai laikoma garbe. Budistai nevalgo jautienos ir kiaulienos, valgo paukštieną ir žuvį.

Remiantis budizmo mokymu, tėvus iki mirties turi išlaikyti jauniausias sūnus. Už tai jam atitenka namai, žemė. Bet, kaip sakė Džiagatas, budizmas neamžinas, viskas keičiasi. Todėl Šri Lankoje jau yra ir senelių, ir vaikų namų.

Kuo aš nusistebėjau pati – poros vaikšto susikibusios už rankų. Bet kuo čia stebėtis – musulmonų šioje šalyje tik kiek daugiau nei 7 procentai.

Vienas įspūdingiausių Šri Lankos istorijos paminklų – Budos danties šventykla senojoje sostinėje Kandyje, saugoma UNESCO. Tai gerbiamiausia viso pasaulio budistų šventovė.

Po mirties kremuoto Budos dantį iš laužo išnešė vienuolis, o IV amžiuje iš Indijos buvo slapčia išgabentas į Šri Lanką (karaliaus dukra jį įsidėjo į plaukus). (Budizmas atsirado Nepale, Indija tuomet įėjo į jo teritoriją.) Neįkainojamą vertybę gavęs Kandžio karalius pastatė pirmąją šventovę, skirtą šiai relikvijai. Budos dantį vienuoliai parodo kas penkeri metai (ar gerai išgirdau, nes radau parašyta, kad kas šešeri?).

Po prieš kelerius metus šventykloje įvykdyto teroristų išpuolio labai sugriežtinta jos apsauga. Įrengti net du kontrolės punktai. Moterys kareivės apieškojo nuo galvos iki kojų, abu kartus atsegė kuprinytę. Aš vilkėjau kelius dengiantį baltą trofėjinį savo sijoną, paveldėtą iš man artimo žmogaus ir skaičiuojantį beveik 20 gyvavimo metų! Ir palaidinę ilgomis rankovėmis, po ja glaustinuke. Apranga buvo tinkama eiti į šventyklą, tik netiko atsegta palaidinė. Taigi pirmame poste buvo užsegta viršutinė jos saga, o antroje būdelėje – dar dvi.

 Kelios mūsiškės nuogas rankas apsigobė skraistėmis. Apsauga jas pakeldavo prieš saulę ir patikrindavo, ar tikrai nepersišviečia. Jei kildavo įtarimų – sulenkdavo dvigubai. Kodėl rašau tik apie moteris? Ogi todėl, kad vyrai nepakluso reikalavimui vilkėti ilgomis kelnėmis ir su šortais, nors ir kaip stengėsi juos nusmaukti žemiau kelių, nebuvo įleisti.

Bus truputį gėda klausytis Džiagato švelnios pastabos: „Juk aš neičiau į Jūsų katedrą be marškinių.”

Į budistines šventyklas einama basomis, batus palieki saugotojui. Beveik visi europiečiai maunasi kojinaites. Aš vežiausi specialiai dvi poras kojinaičių, kurias ir palikau Šri Lankoje. O gydytoja Marytė Balkelienė paėmė specialių kojinaičių – tokių mėlynų, gydytojai jas maunasi eidami į operacinę!

Paprastai Budai nešamos gėlės. Tos gėlės, kurią ketini padėti prie Budos, negalima uostyti, nes ji taps ne šventa. Kai mano ranka tiesė mėlynai violetinę leliją, nacionalinę Šri Lankos gėlę, o šalia skambėjo Džiagato žodžiai, neįkyriai raginantys prie Budos pasimelsti savajam Dievui, pagalvoti apie artimus žmones, padėkoti už tai, ką turi, net nenorėjau slėpti savo ašarų.

Oriai atrodė E.Andrulionienė, besižegnojanti prie Budos.

Šventyklose dažniausiai leidžiama fotografuoti. Tik negalima stovėti nugara (taip sakant, užpakaliu) į Budą. O kai kur yra ženklai, draudžiantys fotografuotis su Buda. Nereikia čia įžiūrėti jokių religinių dalykų – priežastis daug paprastesnė. Viena turistė (rodos, amerikietė ar anglė) surengė tiesiog erotinę fotosesiją ir nuotraukas išplatino internete. Nuo tada ir buvo uždrausta.

Kitas UNESCO paveldo objektas – Dambula, įspūdinga budizmo šventykla, iškalta uolos masyve. Kai kuriems šios šventyklos piešiniams jau daugiau nei 2 tūkst. metų. Čia yra įspūdinga 14 m ilgio gulinčio Budos statula. Buda vaizduojamas sėdintis, stovintis, gulintis gyvas ir gulintis miręs (mirusio Budos du didieji kojų pirštai suglausti, o miegančio – išsiskėtę). Rodos, taip?

Abejingų nepalieka dar vienas UNESCO saugomas objektas: Sigirija – Liūto uola. Kai iš tolo į ją žvelgsime, ant viršaus matysime skruzdėlių dydžio žmogeliukus. Kai kam iš karto taps nejuokinga, kad ir mums ten reikės užlipti. Kol pasieksime šį aštuntuoju pasaulio stebuklu laikomą objektą, teks įveikti 1200 laiptelių. Džiagatas vėliau pasakys, kad mūsų grupė užlipo palyginti greitai. Nieko sau! Kopėme greitai, kad kančia būtų trumpesnė.

 O Elytė ir Alvyra išbandė vietinių paslaugą – pasisamdžiusios po du jaunikaičius jos buvo vietomis tempte tempiamos laiptais į viršų. Jaunuoliai nešė jų rankines, butelius vandens, pavėdindavo skarelėmis lyg vėduoklėmis, dovanodavo gėlių... Malonumas kopti su palyda vienai kainavo 30, kitai – 40 dolerių. Toks yra šių jaunų vyrų darbas. Prie manęs taip pat priėjo vienas. Pagalbos man tikrai nereikėjo, be to, jis buvo perpus mažesnis... Nors kai kuriuos įgūdžius, įgytus besimokant sportinėje klasėje, teko prisiminti – paskutinį etapą įveikinėjau kvėpuodama pro nosį.

Sigirija – 200 metrų (aš užsirašiau, kad 360 m aukščio) aukščio uola, ant kurios V amžiuje buvo pastatyta tvirtovė ir rūmai. Dabar likę tik rūmų griuvėsiai, o iš masyvios liūto skulptūros – tik pora įspūdingo dydžio letenų. Bet juk svarbiausia ne tai. O pats lipimas aukštyn ir aukštyn, galimybė užlipus matyti toli, spontaniškas noras dėkoti Dievui, kad šią minutę esi čia, nuostaba išvydus tokiame aukštyje tvenkinį (anksčiau būta netgi fontano) su žydinčiais lotosais (juos mačiau pirmą kartą) ir proga išsiųsti Elmarui žinutę, kad „Omnitel” garantuoja ryšį ir čia.

Uola garsi ir veidrodine siena, padengta laku, kurio sudėtis iki šiol yra paslaptis (mano moteriškam žvilgsniui ta siena buvo panašesnė į metalinę). Ant jos yra daugiau kaip 700 posmų, parašytų nuo V iki XIII a. Ne visi lengvai įskaitomi net mokslininkams – mat tuo metu nebuvo daromi tarpai tarp žodžių.

Sigirijos istorija aplaistyta krauju. Tvirtovę pastatė princas Kasyapa, 477 m. nužudęs savo tėvą ir užėmęs sostą. Bijodamas netikro brolio keršto, jis ant uolos įkūrė neprieinamą rezidenciją. Čia tėvažudys gyveno beveik 18 metų (477-495 m.). Vėliau, artėjant įbrolio armijai, jis nusileido nuo uolos. Kasyapos armija išsilakstė, o jis, nenorėdamas pasiduoti, nusižudė. (Kaip sakė Elytė, gal dėl tų dvasių ir buvo taip sunku lipti.) Uola keliems šimtmečiams buvo užmiršta. Vėliau čia įsikūrė vienuoliai. Manoma, kad jie uždažė daugumą ant Liūto kalno išpaišytų pusnuoges moteris vaizduojančių freskų, nes jų buvimas trukdė medituoti. Anot Džiagato, freskų moterys – tikros: biustingos, liaunų talijų ir plačių klubų! O ne išgalvotų standartų 90-60-90. Sigirija yra įtraukta į pasaulio didžiųjų gamtos stebuklų sąrašą. Iš tiesų senovės tautos netausojo jėgų, kol kraštovaizdį pritaikė savo reikmėms.

Nors šrilankiečiai dažnokai pakeikia šalį daugiau kaip 150 metų valdžiusius anglus (1815 m. užgrobė. 1948 m. vasario 4 d. – dominijos teisė, 1972 m. gegužės 22 d. – nepriklausoma), pasišaipo iš jų (Džiagatas sakė, kad jie jau rašė VIII a pr. Kr., o anglai pradėjo rašyti tik VII m. e. a.), vienu jų palikimu – skaidria švietimo sistema – didžiuojasi.

 Pamokos prasideda malda 7.45 val. Mokiniai dėvi uniformas: mergaitės baltas sukneles, berniukai baltus marškinius ir žydrus šortus (nuo 12 m. – baltas kelnes). Dviem uniformoms audinio duoda valstybė. Net ir batai vienodi: berniukų juodi, mergaičių balti, panašūs į senuosius „Inkaro” kedus. Šalies centre, ten, kur auga arbata, mokiniams dar duodamas megztinis ir kojinės.

Įdomu, kaip tas baltas uniformas išskalbia? Juolab kad teko matyti prie mokyklos vaikus, su tais pačiais drabužiais žaidžiančius tinklinį ir krepšinį. Džiagato nuomone, uniformos labai gerai. Ypač jų šalyje, kurioje atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų – milžiniškas.

Mokslas nemokamas, knygas gauna taip pat nemokamai. Iki 8 klasės, tiek yra privalomas mokslas, mokykloje mokiniui duoda pieno ir bandelę. Buvo metas, kai valstybė skirdavo pinigų tėvams, kad šie įdėtų savo vaikams priešpiečius, bet ne visi taip elgdavosi, todėl grįžo prie maitinimo mokykloje sistemos.

Vaikai į mokyklą yra atvežami: paprastesniu automobiliu, „tuktuku”, motociklu ar mersedesu. Džiagatas primena „socialistinę tiesą”: kažin ar tas vaikas, kuris su draugais pasikumščiuodamas važiuoja „tuktuku”, nėra laimingesnis už vairuotojo, net ne tėčio, atvežamą mersedesu?

Viena pragyvenimo galimybių – įsigyti mikroautobusą ir vežioti vaikus į mokyklą bei parvežti juos atgal. Taip per mėnesį galima užsidirbti 300 JAV dolerių. Tokie pinigai jau leidžia neblogai pragyventi. (Džiagato mama, visą gyvenimą dirbusi anglų kalbos mokytoja, pensijos gauna 150 JAV dolerių. Jis sakė, kad tiek užtenka maistui per mėnesį.)

Iš pradžių vežioti vaikus galėjo kiekvienas, įsigijęs mikroautobusą. Dabar tvarka griežtesnė, nes pasitaikė seksualinės prievartos atvejų. Pasaulis visur vienodas.

Šri Lankoje – 13 klasių sistema. Baigiamieji egzaminai, anot Džiagato, laikomi sąžiningai. Kiekvienas mokinys gauna indeksą, mokytojai išskirstomi po visą šalį, savo mokykloje neegzaminuoja. Rezultatai skaičiuojami 100-bale sistema. Nuo surinktų balų priklauso, kokią specialybę aukštojoje mokykloje galėsi rinktis. Aukščiausio įvertinimo reikia, jeigu nori tapti gydytoju. Toliau – odontologai, veterinarijos, biologijos specialybės, inžinieriai.

19 mln. Šri Lankos gyventojų tenka 16 universitetų. Džiagato nuomone, labai mažai. Kai tokia konkurencija, paruošiami labai geri specialistai. Šri Lanka irgi susiduria su „protų nutekėjimo” problema, tampa specialistų kalve turtingoms pasaulio valstybėms.

Vieną popietę lankysimės brangakmenių juvelyrinių dirbinių dirbtuvėse. Joms vadovauja gydytojas, turintis privatų kabinetą, bet gyvenantis iš juvelyrikos verslo. Šri Lankos brangakmenių kasyklose iki šiol nenaudojama jokia technika, safyrai, rubinai išgaunami rankomis, „Pastarasis būdas leidžia išsaugoti gamtos turtus, pasitelkę techniką greitai pamirštume, kad mūsų šalyje buvo brangakmenių”, - pasakys Džiagatas.

Iš viso pasaulyje yra 5 brangakmeniai. Mano žinios apie juos kol kas kuklios. Šįkart užteks, kad sužinojau, jog vertingiausias iš safyrų yra vidurinis – ne šviesiausias ir ne tamsiausias mėlynas. Tokį safyrą už 180 JAV dolerių nusipirko Danutė iš Klaipėdos. Ir pagaliau supratau, kas yra karatai. Grįžusi „Tarptautinių žodžių žodyne” perskaitysiu: „Karatas – senovinis matas aukso kiekiui lydiniuose nustatyti; grynas auksas = 24 karatų, pirmos prabos lydiniai – 23 (23/24 gryno aukso dalis), antros prabos – 18, trečios prabos – 14 karatų“.

Vilniuje nužingsniuosiu į juvelyrinę parduotuvę ir paklausiu, ar jie prekiauja 24 karatų aukso gaminiais. Jei taip, sakysiu aš noriu pamatyti. Pardavėjos veidas išduos lengvą, bet aiškų sumišimą, ji skambins vedėjai. Ir tada man parodys vienintelį turimą platinos žiedelį. Suprasiu, kad 18 karatų auksas – irgi neblogai!

Reklaminiuose lankstinukuose rašoma, kad Šri Lankoje galima nebrangiai įsigyti juvelyrinių dirbinių. Gal tas nebrangumas visgi kaip ir visur sąlygiškas. Viena bendrakeleivė pirko auksinį pakabuką su safyru – mokėjo už jį 850 JAV dolerių. Aišku, tai pigiau negu Lietuvoje. Vilniuje specialiai patyrinėjau rinką – apžiūrėjau žiedelius su safyrais, jų kaina prasideda nuo 1,5 tūkst. litų. Šri Lankoje gali nusipirkti už 500 JAV dolerių.

Aš bandžiau paaiškinti, kad mes, lietuvės, labiau mėgstame autorinius darbus ir mūsų šalyje nėra brangakmenių nešiojimo kultūros. Ką čia nustebinsi žiedu su rubinu! Manęs nesupras. „Bet gi čia brangakmeniai!” – sulauksiu atsakymo.

Šri Lankoje tausojami ne tik brangakmeniai. Šrilankiečiai nepamiršo didžiausios karalių dovanos jiems – vandens. Ne viename viešbutyje buvo panašaus turinio plakatai: „Duše per 1 minutę išbėga 18 litrų, kriauklėje – 20 litrų vandens.” Patikėkite, iškart tapdavai sąmoningas ir maudydavaisi kur kas trumpiau. Ir jokiu būdu nevalydavai dantų leisdamas iš čiaupo vandenį. Taupyti mokomi ir vaikai. UNESCO saugomoje Galės mieste uoste-tvirtovėje, pastatytoje portugalų, o olandų vėliau perstatytoje, užimančioje daugiau kaip 36 hektarus, šalia mokyklos matysime banką. Mokiniai raginami pinigus išleisti ne bandelėms, o investuoti.

Kolombe pirmas viešbutis buvo pastatytas 1864 m. Tikro angliško stiliaus. Tais pat metais atsirado ir pirma parduotuvė, galėtume sakyti, pirmas prekybos centras. Šrilankiečiai jau tada pirkdavo pelėsinį sūrį. Pinigų nusipirkti turėjo, bet skonį ne visada įvertindavo. Ateina anglas į parduotuvę, visi jo mėgstami dalykai išpirkti. Todėl kurį laiką šrilankiečių į tą parduotuvę neįleisdavo.

Šri Lankoje gaminami aštrūs valgiai. Beveik į visus patiekalus beriama kelių rūšių kario, paprikos ir kitų prieskonių. Pagrindinis salos gyventojų valgis yra ryžiai. Į vidurį lėkštės įsidedi ryžių, o aplink apdėlioji įvairiais garnyrais: daržovėmis, žuvimi, mėsa. Gardūs ir saldumynai. Kovo mėnesį Šri Lankoje paragavau šviežių bulvių! Viešbučiuose, aišku, gausus europietiško maisto pasirinkimas. Man patiko iš buivolės pieno gaminamas jogurtas, panašus į mūsų natūralų jogurtą, tik tirštesnis. Jis labai skanu su kokoso medumi. Sako, jaunina. Dar patiko tešlos kaušelyje iškeptas kiaušinis. Pamiršau šio patiekalo pavadinimą. Skanus šrilankietiškas alus „Lion”. 0,6 l butelis kainuoja 3,5 JAV dolerio. Dviem per pusę – pats tas! Tiek pat kainuoja taurė vyno. O štai natūralios, ką tik išspaustos sultys brangesnės – 5 JAV doleriai.

Pakelėje pirkome šviežių braškių, indelis kainavo 1 JAV dolerį. Kai keliauji su medikais, esi „prilaikomas” nuo maisto gatvėje. Bet šįkart Šri Lankoje niekam jokių skrandžio problemų nekilo. Keliautojos netgi pirko ledų Pinavelos dramblių prieglaudoje. Ir nieko. Šįkart galėjome apsieiti ir be „Alitos” „Pelyno” trauktinės.

Alkoholinis salos gėrimas – arakas. Jis gaminamas iš kokosų (iš palmių syvų daromas palmių vynas, naudojamas arakui distiliuoti). Dabar jau žinau, kas yra kokosų giraitės. Gaila, kad neteko po jas pasivaikščioti. Arba matyti, kaip vietiniai vyrai, tarsi akrobatai, šokinėja iš vienos palmės į kitą nutiestomis virvėmis. Taip lengviau skinti kokosų riešutus, negu nuolat išlipti-įlipti, išlipti-įlipti į palmę. „Bet pavojinga”, - paaiškins Sandžėjus. Manau.

Saloje auga 23 rūšių bananai, mes paragausime trijų - geltonų, žalių ir raudonų. Ananasų, mangų plantacijos. Prieskonių soduose suksis ir akys, ir galva. Matysime, kaip auga cinamonas, muskato riešutai, imbieras, kardamonas, vanilė, gvazdikėliai, kaip atrodo pipirų medžiai. Sustoję prie kakavmedžio ragausime kakavos.

Šri Lankoje auga ir kokaino medis, jį irgi matysime. Gal tai ir lemia, kad po šalį važinėja tokie brangūs automobiliai? Kadangi bendravome su vyrais, tai apie automobilius girdėjome nemažai: Džiagatas dažnai siūlydavo pasukti galvą į vieną ar kitą pusę ir atkreipti akis į vieną ar kitą automobilį. Pats jis turi kelis automobilius (netgi tą, su kuriuo laikė teises), Sandžėjus irgi „labai myli” savąjį, Laurai sakė: „Gali imti ir važiuoti kur patinka, tik norėčiau jį atgauti „viename”.

Įdomiausia dalis – automobilių kainos. Pavyzdžiui, pigiausias korėjietiškas automobilis kainuoja 10 tūkst. JAV dolerių. „Jeep Cherokee” – 200 tūkst. JAV dolerių. Automobiliams šioje šalyje taikomas 235 proc. mokestis.

Specifinė transporto priemonė – „tuktukas” – kainuoja 27 tūkst. JAV dolerių.

Dyzelinas kainuoja 0,60 JAV dolerio, benzinas – 0,93-0,97 JAV dolerio.

Prieskoniai vartojami ir maisto pramonėje, ir medicinoje, kosmetikoje. Įvairūs aliejai, kremai, „viagros” pirmtakai. Beveik visos pirksime plaukus šalinantį kremą. Bet namie jis man veikia ne taip, kaip ponui Algimantui Šri Lankoje: po 10 min. pateptas jo rankos plotelis liko neplaukuotas!

Marytė, Ilona, Elytė ir aš išbandysime ir ajurvedinį masažą. Valandos masažas pradedamas nuo galvos, nuo maumonėlio. Specialiais aliejais masažuojamas visas kūnas, nuo galvos iki kojų. Viskas baigiama žolelių pirtimi ir puodeliu arbatos su pipirais. Šį malonumą, kainuojantį 20 JAV dolerių plius 5 arbatpinigiai, kartočiau ir kartočiau. Viena mintis lindo į galvą – ar šis masažas tikras ajurvedinis, jei aš girdžiu gatve važinėjančius automobilius? Netrukus ir  jų jau nebegirdėjau. Ir ne dėl to, kad jie nevažiavo. Tas švelnus man masažą dariusios jaunos merginos, vardu Aša, kaukštelėjimas per pakaušį atvėrė kažkokio nenusakomo pavasarinio gyvenimo džiaugsmo „trečią akį”.

Kad ir kaip būtų gera svečioje šalyje, vieną dieną ima ir pakvimpa skaniausi pasaulyje – mamos – cepelinai (kai per Velykas rašau šias eilutes, žinau, kad jų gausiu ir rytoj). Elytė pasakoja juos verdanti su virta mėsa. Mano mama taip pat. Ir tada viešbučio maistas tampa nebe toks skanus. Man dažniausiai taip nutinka, kai iki kelionės pabaigos lieka dvi dienos.

Iš Šri Lankos parsivežiau dviejų patyrusių keliautojų, Danutės ir Algimanto, patirtį. Per pusryčius jie valgo arbūzą su kepta šonine. Skanu, lengva priprasti.

Šri Lankoje pirmąkart paliesiu mimozą – pievoje šalia Sigirijos. Mėlynžiedė gėlelė susiskleidžia (susigūžia) nuo menkiausio prisilietimo. (Kaip ir aš kartais.) Jos lapelių milteliai buvo vartojami nuo grybelio, šiuos vaistus nuo seno žinojo kariai. O štai vandeninio varano (jį irgi matysime laisvėje) riebalai buvo naudojami juodajai magijai. O jei sezamo vaisiaus sėklas sumaišysime su cukrumi, turėsime cianidą, t. y. mirtį vietoje. Tikiuosi, kad šių žinių man neprireiks gyvenime.

Kiekvienas Šri Lankos kaimas turi savą šamaną. Neabejoju, kad minėti dalykai jiems gerai žinomi. Nustebome pirmadienį patekę į vestuves. Džiagatas paaiškino, kad vestuvių datą ir net valandą nustato šamanas – jis „išskaičiuoja”, kada tinkamiausia susituokti, kad poros gyvenimas būtų ilgas ir laimingas.

Šrilankiečiai vienas kitam kelis kartus per dieną palinki ilgų metų. Jų pasisveikinimas „Aybowan!” išvertus reiškia „Mes linkim Jums daug metų.”

Iki šiol populiaru saugotis blogos akies nužiūrėjimo. Dėl šios priežasties kūdikiams ant kaktos piešiamas juodas taškas. Čia kaip ir nieko naujo, kūdikius nuo nužiūrėjimo saugome ir mes. Įdomesnis dalykas – nuo blogos akies sergėti savo statomą namą. Pradedi statyti, viskas einasi kaip iš pypkės, ateina kaimynas, „pasidžiaugia”, kad viskas sekasi, ir, žiūrėk, prasideda nelaimės. Kad taip nenutiktų, pradėjęs statyti šrilankietis iškart pakabina ir šmėklą. Ji kreipia pašalaičių akis ir čia susikoncentruoja blogoji energija.

Kai Kandžio mieste, dydžio kaip Kaunas, statė prekybos centrą, nuo nedraugiškos akies darbus saugojo žmogaus-voro iškamša. Visgi XXI a.!

Atskira kalba apie vairavimą. Šri Lankoje „tuktukai” (jie taip vadinami dėl skleidžiamo garso „tuk tuk tuk tuk...”) – tikri eismo chuliganai. Nardo iš vienos juostos į kitą be jokio perspėjimo. Kamščiai – nuolatinė būsena. Dėl jų šrilankiečiai kaltina vargšus landžiuosius „tuktukus”. Ir niekaip nesutiko su mano nuomone, kad transporto spūsčių problemą būtų galima išspręsti labai paprastai – ne važiuoti, o eiti pėsčiomis. Negalės patikėti, kad aš į darbą su malonumu einu savomis kojomis 15 minučių. Paaiškins, kad pas juos įprasta važiuoti – kad ir kilometrą, vis tiek važiuoti. Naudotis viešuoju transportu brangiau, pigiau – savu automobiliu.

 Nuo Mount Lavinijos iki Kolombo – 18 km. Mikroautobuso vairuotojas už kelionę pirmyn ir atgal iš mūsų, aštuonių keliautojų, iš viso paprašys 30 JAV dolerių. Sumokėsime net nesiderėdamos. Pusamžis vyras iškart mūsų paklaus, gal rytoj norime keliauti kur kitur, pavyzdžiui, į Kandį. Pasakysime, kad ten jau buvome. Vėliau iš Sandžėjaus sužinosime, kad už 25 JAV dolerius mikroautobusu gali važinėtis pusę dienos. „Na ir kas, kad mes sumokėjome daugiau, gal tas vairuotojas išlaiko daug žmonių”, - pasakysime sau.

Visoje šalyje ribojamas greitis. Teoriškai autobusas gali važiuoti 50-60 km/h, bet praktiškai per miestą jis rieda 20 km/h greičiu. Vienąkart 53 km važiuosime 1,40 val. O kad įveiktume 300 km, prireiks beveik visos dienos, kai kas neapsieis ir be vaistų nuo pykinimo. Sako, kad statomu nauju greitkeliu bus leidžiama važiuoti 115 km/h. Bet tuomet padaugės kelių eismo nelaimių – pasakosime mes apie Lietuvą. Dabar Šri Lankoje avarijų palyginti nedaug. Po šalį važinėdami visą savaitę matysime tik vieną automobilį, įsirėžusį į stulpą. „Ko gero, vairuotojas užmigo”,- pasakys Džiagatas. Šri Lankoje negali turėti motociklo, kurio variklio galingumas didesnis nei 250 kub. cm. Viena, taip saugoma motociklininkų gyvybė. Ir, antra, kad policininkai pasivytų, nes jų motociklai galingesni – 400 kub. cm. Džiagatas sakė, kad jų policininkai kyšių neima – jie tik pakabina krepšį, į kurį gali įdėti pinigus.

Budistų vienuoliams reikėtų dėkoti už tai, kad šioje šalyje nebuvo vergovės. Vergų atsirado XIX a. pradžioje, kai šalį užėmė anglai. Jie atvežė iš Afrikos ir pastatė jiems atskirą namą. Šri Lankos žmonės išdidūs, jie didžiuojasi savo šalimi, tiki jos ateitimi, nelaukdami valstybės paramos stengiasi išgyventi patys – kad ir iš mažo. 2006 m. nedarbo lygis buvo 7,7 proc., šiemet – 7,2 proc. Ir viską daro su šypsena. Teko matyti, kai šypsodamiesi du vyrai rankomis krovė šiukšles iš konteinerio į mašiną. Aš būčiau labai nelaiminga dirbdama tokį darbą.

 Kai vienoje parduotuvėje iš manęs, net nepatikrinę, nenorės priimti „Visa Electron” kortelės, nuginkluosiu tokiu argumentu: „Žinote, pernai aš buvau Kenijoje ir ten mano kortelė veikė puikiai, o jūsų šalis kur kas geresnė nei Afrika...” Jauniausias pardavėjas visgi ryšis ir už pirkinį aš sumokėsiu kortele!