„Sakau, kad čia tik kalvos, kalvoooos!“ – sušunka Jogendra, suskleidžia spalvotą savo skėtį ir akmenuotu kone 90 laipsnių statumo šlaitu nulekia žemyn, į senovinį Baglungo miestelį. Užverčiu galvą į dangų, įsitikinu, ar Dhaulagiri dar ten. Debesys išsisklaido, švysteli saulė ir šiandien pirmą kartą pasirodo Himalajų dievai. Septinta aukščiausia Žemės viršūnė – vietinių vadinama Baltuoju kalnu – leidžiasi pamatoma. 8,2 km dydžio deivės galvą puošia balta sniego skraistė – ten toli, viršūnėje, siaučia baisi pūga.
Esu Nepale musoninių liūčių metu. Tai reiškia, kad Himalajus slepia stora rūko ir debesų širma. Todėl kiekvienas dangaus išblaivėjimas atsiveria maža viltimi žvilgtelėti į amžinuosius.
